Seimui leidus geriamojo vandens kainas nustatyti atsižvelgiant į elektros ir dujų kainų pokyčius, tris didžiausius šalies geriamojo vandens tiekėjus vienijančios asociacijos „Vandens jėga“ vadovas sako, kad vandens tarifas vartotojams nuo sausio turėtų didėti 50-60 centų už kubą.
„Vienam šeimos ūkiui tai reikštų maždaug 1,5-2,4 euro didesnes sąskaitas už vandenį“, – pranešime sakė Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vandens tiekimo bendroves vienijančios asociacijos vadovas Marius Švaikauskas.
„Vis tik šis kainų kilimas būtų gerokai mažesnis ir nesiektų Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nustatytos ir šiuo metu leidžiamos 4 proc. nuo bendrų šeimos pajamų ribos“, – pridūrė jis.
Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) duomenimis, už vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymą visos šalies butų gyventojai šiemet moka 4,3–23 eurus (su PVM) per mėnesį, o vieno kubinio metro bazinė kaina svyruoja nuo 0,91 iki 4,54 euro.
Seimas ketvirtadienį leido didinti geriamojo vandens tiekimo įmonių tarifus, jeigu elektros bei dujų kainos didėja 30 proc. Paslaugų kainos taip pat galės būti mažinamos, jei energijos kainos kris trečdaliu.
Kainas įmonių prašymu dažniau nei kartą per metus nustatytų VERT.
Seimas ketvirtadienį priėmė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pataisas ir įtvirtino naują vandens kainodarą: už balsavo 92 Seimo nariai, prieš buvo keturi, o 13 susilaikė.
Dabar geriamojo vandens kainos peržiūrimos kartą per metus, o elektros ir dujų du – sausį ir liepą.
Pataisomis taip pat leista įmonėms susijungti, o jeigu jos dėl finansinių problemų nebegalėtų tiekti vartotojams vandens, VERT nustatytų jiems garantinį tiekimą. Jungiant įmones norima išvengti galimo jų bankroto.
Aplinkos ministro Simono Gentvilo teigimu, pakeitimams pritaria Savivaldybių asociacija bei regioniniai ir didmiesčių vandens tiekėjai. Jis pabrėžė, kad įstatymu nesiekiama vandens tiekėjų stambinimo.
Seimas, be to, nustatė, kad garantiniu tiekėju galės būti ne bet kokia šalies įmonė, kaip buvo Seimas nusprendęs anksčiau, o tik didžiausias regiono vandens tiekėjas.
Būtent dėl šios nuostatos Seime kilo didžiausios diskusijos, nes per svarstymą Seimas laikėsi kitos pozicijos ir buvo nusiteikęs leisti paskirti garantiniu tiekėju nebūtinai tą įmonę, kuri veiktų regione.
S. Gentvilas pripažino, kad garantinio tiekėjo būtinybė atsirado dėl atvejo elektros sektoriuje, kai paslaugų gyventojams nebegalėjo tiekti „Perlas Energija“: „Šis atvejis rodo, kad gyventojai, įmonės turi turėti paslaugas tuo atveju, jeigu kažkas padaro milžiniškų klaidų, todėl garantinio tiekėjo modelis yra numatytas“.
Ministras pabrėžė, kad regioninis principas svarbus garantinio tiekimo atveju. Anot jo, Regioninės plėtros taryba, atsižvelgusi į vandentvarkos įmonių padėtį, joms skirs 139 mln. eurų Europos Sąjungos paramos.
„Todėl geriausiai matys, kuriam regionui reikia padėti. Todėl tas regioninis principas turi išlikti ir garantinio tiekimo atveju. Turime gražių pavyzdžių Kauno regione, kur apjungtos miesto ir žiedinės savivaldybės, turime Klaipėdoje, tačiau, išardžius regioninį principą, galime atsidurti tokioje situacijoje, kad Palangos ar Kretingos, ar Šilutės garantiniu tiekėju bus ne Klaipėda, o Kaunas“, – aiškino S. Gentvilas.
Tačiau konservatorius Edmundas Pupinis baiminosi, kad garantiniai tiekėjais gali pabranginti geriamąjį vandenį.
„Neturėtų atsitikti taip, kad būtų priskiriamos mažuosiuose regionuose gana didelės įmonės, kurios turėtų esminės įtakos kainai“, – tvirtino jis.
„Prijungiame mažesnę įmonę prie stambaus garantinio vandens tiekėjo, toje įmonėje sumažėja kaina ir tada būtų tam tikras postūmis kitoms savivaldybėms taip pat ieškoti būdų, eiti į stambinimą ir tokiu būdu spręsti viso regiono problemą, kas galėtų būti susiję su kainų mažinimu, o ne su didinimu“, – pridūrė E. Pupinis.
Be kita ko, jis kėlė klausimą, kas atsitiktų, jeigu garantinis tiekėjas taip pat taps nemokiu: „Kadangi (…) įmonių jungimas ir geriamojo vandens tiekimas organizuojamas pagal apskritis, (…) ar ji turės su viskuo nuskęsti?“
Konservatorius Jurgis Razma taip pat pasigedo aiškumo, ką daryti, jeigu „kurio nors nedidelio regiono centrinė įmonė eina į dugną“: „Dabar įstatyme nėra jokių mechanizmų, ką daryti“.
„Kita vertus, jeigu ji net neina visai į dugną, bet nėra pakankamai pajėgi, tai jai atiduoti kokią nors gana didelę, bet į bankrotą einančią įmonę garantiniam tiekimui, na, tada tikrai abi eis į dugną“, – svarstė J. Razma.
Ministras S. Gentvilas priminė, kad VERT kasmet tikrins garantinio tiekėjo patikimumą, bei pabrėžė, kad įstatymas leidžia paskirti kitą garantinį tiekėją iš kito regiono.
S. Gentvilas ramino, kad kol kas nebankrutuoja nė viena vandentvarkos įmonė.
„Po šito įstatymo jos nebankrutuos (…) Po šiandienos balsavimo išauš nauja epocha, nes šitas komunalinis sektorius buvo vienintelis sektorius, apie kurį kalbame su bankroto kvapeliu“, – kalbėjo ministras.
M. Švaikauskas sako, kad elektra sudaro apie 10-20 proc. vandentvarkos įmonių veiklos sąnaudų, o išlaidos elektrai šiemet išaugo 3-5 kartus.
„Tai itin neigiamai veikia įmonių pinigų srautus bei finansinius rezultatus“, – sakė M. Švaikauskas.
Pasak jo, trys didžiosios Lietuvos vandentvarkos įmonės, kurios patiekia daugiau nei pusę Lietuvoje tiekiamo geriamojo vandens, per 2022 metus patirs daugiau nei 10 mln. eurų nuostolių.
Autorė Sniegė Balčiūnaitė
Redaktorė Roma Pakėnienė
BNS, Verslo naujienų skyrius
