Kaip galvojau ir jaučiau tada, taip galvoju ir jaučiu dabar. Nei Putino snukis, nei nezabudkių surogatai nepaims… Laisvė yra laisvė. Tai visai ne tai, ką siūlo russkij mir arba vadinamoji Laivės partija (vieni verti kitų). Laisvė.
Laisvė rinktis kur eiti, keliauti, kuo būti ir kuo tikėti, su kuo nori kalbėtis? Kam melstis arba ne, ką girti ir ką pakeikti. Laisvė rinktis.
Galimybė, kad svetimas, įgaliotas ar ne, per petį neskaito tavo laiškų? Niekada negalima? Tada tai nėra laisvė.
Už tokią valstybę, kuri aršiai ir ištikimai saugo asmens, šeimos laisvę bei privatumą galima net ir kariauti. Kaunantis už tokią nėra gėda žūti.
Laisvė rinktis poetų strofas ir dainas. Visomis tau prieinamomis kalbomis ir priemonėmis – tik taip.
Laisvė, Viltis, Tikėjimas ir Meilė bei privatumas, kuriuos saugo valstybė. Tai vertybės, kurias gina piliečiai, pagalbon pasikviečią valdžią, kai to reikia. To taip norisi – ir kiek tai dabar kainuoja… Laisvė?
Tada už tai nušovė ir tanku pervažiavo ne mane, nors laisvai galėjo. Bet viskas gerai. Aš tikrai daryčiau taip pat ir jaučiuosi viską teisingai tada daręs, tik kiek suglumstu, kai visokios ten laisvės partijos man atgimsta komuniagų pavidalais.
Gal permainos tos, kurias brandina naujos kartos socialistai (net brangiuose universitetuose, žiniasklaidoje ir kitur) ir yra labai pažangiai pažangios. Manęs neįbaugins.
Aš jau geriau paklausysiu Jono Pauliaus II-ojo. Nebijosiu. Ir būsiu laisvas.
p.s. rekomenduoju tą pačią dainą. Eurika Masytę, pagal Justiną Marcinkevičių: https://www.youtube.com/watch?v=bN5x2_x8pls
