Nemunas – didžiausia Lietuvos upė, tačiau jo būklė iki šiol buvo tiriama fragmentiškai, o ir pati upė – menkai tausojama. Siekiant situaciją pagerinti, praėjusiais metais pradėti plataus masto kompleksiniai tyrimai, kurių rezultatai pirmą kartą pristatomi šiemet. Labdaros ir paramos fondo „Nemunas 2.0“ inicijuoti tyrimai atskleidžia: kol dalis Nemuno pasižymi pakankamai gera būkle, likusioje kyla grėsmė vietinei ekosistemai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Anot mokslininko, ichtiologo, fondo „Nemunas 2.0“ valdybos nario Kęstučio Skrupskelio, vandens cheminės būklės, dugno bestuburių ir žuvų bendrijų tyrimai 10-yje Nemuno atkarpų – nuo pasienio su Baltarusija iki Punios šilo – davė neįkainojamos informacijos.
„Prieš pradėdami tyrimus norėjome įvertinti, koks vanduo atiteka į Lietuvą iš kaimyninės Baltarusijos ir kuo jis gali būti užterštas. Bendra būklė, keliaujant pasroviui, palaipsniui blogėja. Iš esmės, tai lemia pasklidosios taršos, daugiausiai, žemės ūkio poveikis bei miestų „išmetama“ tarša, nuotekos. Vis dėlto, dalies upės tyrimų atkarpų rezultatai nuteikia pakankamai optimistiškai“, – sako K. Skrupskelis.
Tyrimų duomenimis, blogiausia padėtis užfiksuota dviejose tyrimų stotyse aplink Alytų: ties Vidzgirio botaniniu draustiniu (2,67 balo) ir žemiau Alytaus miesto valymo įrenginių (2,89 balo). Geriausia Nemuno būklė – tyrimų stotyje, esančioje žemiau Merkinės miestelio, aukščiau Jononių kaimo (4,44 balo iš 5 galimų).
Pastebimi geri rezultatai, bet yra ir „raudonų vėliavų“
Kaip komentuoja mokslininkas, praėję metai buvo išskirtiniai savo hidrologinėmis – vandens telkinių būklės – sąlygomis. Pasak jo, aukštas Nemuno vandens, kurį pernai gausiai papildė lietūs ir sniegas, lygis buvo neįprastas lietuviškai vasarai: tačiau tai leido pamatyti dar įvairesnį upės vaizdą.
„Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad didžioji Nemuno vidurupio dalis – santykinai geros ekologinės būklės, pasižymi aukšta biologine įvairove ir gamtiniu stabilumu. Mažai žmogaus veiklos paveiktose atkarpose aptinkamos ir retos bei saugomos rūšys, gausi tiek jų, tiek ir jų buveinių įvairovė“, – teigia K. Skrupskelis.
Tačiau jis pabrėžia ir neraminančias tendencijas, kurias atskleidė išsamūs dalies Nemuno būklės tyrimai.
„Urbanizuotose ruožuose aplink miestus pastebimas neigiamas žmogaus veiklos ir taršos poveikis. Nemuno vagos gilinimo, nepakankamai efektyvių valymo įrengimų ar taškinių taršos šaltinių poveikis juntamas tiek upės vandens kokybei, tiek čia gyvenančių gyvūnų bendrijoms. Pavyzdžiui, 3 iš 10 tyrimo stočių žuvų būklė vertinama blogai, ten rūšių – tik 11, kai kitose – 15 ir daugiau. Nevietinių ar invazinių rūšių gausėjimas perspėja apie buveinių pokyčius ir neigiamą poveikį vietos ekosistemoms“, – pabrėžia ichtiologas.
K. Skrupskelis įsitikinęs: tokius tyrimus būtina atlikti nuolat, o ne epizodiškai. „Dabartiniu metu upių Lietuvoje stebėsena valstybės lygmeniu vykdoma fragmentiškai ir yra ribota dėl biudžeto lėšų. Tačiau būtent išsamūs ir nuolatiniai tyrimai leidžia laiku pastebėti vykstančius pokyčius bei laiku imtis prevencinių veiksmų siekiant apsaugoti ne tik Nemuno, bet ir kitų upių būklę.“
Išsamūs Nemuno vidurupio tyrimai buvo atliekami 2025 m., o šiemet pateikiami tyrimų rezultatai. Bene didžiausiais ir išsamiausiais Lietuvos istorijoje tyrimais siekiama vykdyti sistemingą Nemuno stebėseną.
Tyrimai pradėti viršutinėje upės atkarpoje, tekančioje Lietuvos teritorijoje – tarp Nemuno įtekėjimo į Lietuvą pradžios taško ties Baltarusijos pasieniu iki Punios šilo. Keliaudami pasroviui tyrėjai vertino miestų ir jų valymo įrenginių poveikį, tyrė mažai žmogaus paveiktas teritorijas žemiau Merkinės gyvenvietės, stebėjo drąstiškus upės pakitimus po Nemuno gilinimo darbų ties Alytumi.
Išsamius Nemuno vidurupio tyrimus atliko mokslininkai Kęstutis Skrupskelis, Algirdas Kaupinis, Giedrė Višinskienė ir Vytautas Rakauskas. Nemuno vandens fiziko-cheminiai tyrimai atlikti laboratorijoje „Vandens tyrimai“. Hidrobiologinius tyrimus vykdė Lietuvos hidrobiologų draugijos mokslininkų ir tyrėjų komanda.
Apie fondą „Nemunas 2.0“
„Nemunas 2.0“ – tai labdaros ir paramos fondas, siekiantis išsaugoti didžiausią Lietuvos upę ateities kartoms. Iš surinktų lėšų fondas planuoja kurti atvirą upės ekosistemų monitoringą, leidžiantį operatyviai nustatyti taršos šaltinius, užkirsti kelią teršimui ir skatinti visuomenės įsitraukimą į upių apsaugą.
„Nemunas 2.0“ – tai startas visiems tolesniems bendruomenių, organizacijų ir visuomenės veiksmams ne tik Nemuno, bet ir visų kitų upių kontekste. Fondas veikia tam, kad švarus Nemunas būtų pavyzdys ir pradžios taškas visoms Baltijos regiono upėms švarintis bei lygiuotis į mus.
