Sąjūdininkės, žaliaraištininkės, Sąjūdžio rinkimų štabo narės Angonitos Rupšytės kalba, pasakyta iškilmingame Sąjūdžio 35-mečio ir Sąjūdžio dienos minėjime:
Brangūs mieli sąjūdiečiai, gerbiamieji minėjimo dalyviai!
Jau pralėkė trisdešimt penkeri metai, kai 1988-ųjų birželio 3-iosios pavakary Mokslų akademijos salėje gausiai susirinkę norintys pakeisti Lietuvos ateitį išrinko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Laisvės sparnai apglėbė Lietuvą. Tauta greičiau budo, kėlėsi, baimę vijo šalin. Trispalvių jūroje garsiau suskambėjo žodžiai „Lietuva“, „Laisvė“. Sąjūdis iškėlė vilties žiburį – tęsti žygį už Tėvynę, nepaisant, kokie pavojai galėjo grėsti. Kūrėsi Sąjūdžio grupės, vyko tūkstantiniai mitingai, ekologiniai žygiai, įvairios akcijos, Roko maršas, atsikūrė ir kūrėsi jaunimo ir kitos organizacijos, partijos, Sąjūdžio spauda – nuo „Sąjūdžio žinių“, „Atgimimo“ iki kiekvieno miesto, rajono, institucijų. Sąjūdžio būstinėje Vilniuje veikė Sąjūdžio informacinė agentūra. Visa tai kaip nevaldoma upė nešė Lietuvą į Laisvę.
Ištarus žodį Sąjūdis, susimąstai, kaip papasakoti jaunimui, ką jautėme, ką darėme, kaip perteikti tą jausmą ir emocijas.
Sąjūdis – tai sąžinė. Kai pirmiausia turi atsakyti sau, nelikti nuošalyje ir nebūti abejingas dabar, o ne vėliau, kai darai viską, ką pajėgi nepaisant nuovargio. Tai meilė savo kraštui, istorijai, kalbai, gamtai. Tai šviesa, kuri nušviečia tamsą ir prikelia, tai – Tiesa, kuri perskrodžia lyg žaibas melą. Sąjūdis atėjo per ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą, pogrindinę spaudą, kraštotyrą, žygeivius ir įvairius klubus ir, be abejo, Laisvės lygos veiklą. Laisvės troškimo negali nugalėti jokia jėga. Sąjūdis, Laisvė, Tėvynė yra širdyje arba jų nėra. Mano galva, meilė Tėvynei ir Laisvei perduodama iš kartos į kartą, ji skleidžiasi ir dega nepaisant laiko tėkmės, nepaisant svetimų jėgų, grėsmingų melo imperijų ultimatumų, slaptų susitarimų siekiant užgrobti nepriklausomas valstybes.
Sąjūdis – tai iniciatyvos, kūrybinių jėgų išlaisvinimas, tai ir pažinimo mokykla.
Neišėjome politinių mokslų, gal nemokėjome organizuoti rinkimų ar rengti mitingų, į akcijas sukviesti žmonių, juk neturėjome nei išmaniųjų telefonų, nei socialinių tinklų. Kiekviename žingsnyje mokėmės ir stengėmės priartinti svajonę, pasiekti Sąjūdžio užsibrėžtą tikslą – atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.
Iš atminties iškyla mūsų vėliava – daug daug trispalvių. Jas siuvome patys, jeigu neturėdavome audeklo, įsijungdavo fantazija: siuvome iš kaspinų, net chalatų. Buvo jausminga matyti, kada atsinešdavo vėliavas, išsaugotas per visą okupacijų laikotarpį, o kylant trispalvei negalėjai sulaikyti ašarų.
Iniciatyvos reiškėsi kiekviename Sąjūdžio žingsnyje. Prisiminsiu tik keletą momentų. Renkant parašus, per naktį buvo sukurtas plakatas ir atspausdintas tūkstantiniu tiražu, parengto Sąjūdžio rinkiminio klipą neleido rodyti per televiziją, nors buvo sutarta; komunistinė valdžia jį paėmė ir užrakino, nes nesukūrė savojo.
Tačiau per naktį jis vėl iš turimos medžiagos sumontuojamas ir laidoje „Veidrodis“ rodomas, laidos vedėja Danutė Jokubėnienė jų neišsigando. Išmokome dirbti ir su išeivijos padovanotais kompiuteriais. Galėčiau dar daug vardyti. Sąjūdininkai gali papasakoti įvairių istorijų, kaip gaudavo popieriaus spaudų, kaip atsirasdavo ant Algimanto Remeikos žiguliuko reklaminiai skydai, kaip kūrėsi Tvarkos būriai, vadinamieji žaliaraištininkai, kaip buvo organizuotas Baltijos kelias.
Sąjūdis – tai istorijos baltų dėmių panaikinimas, tai partizanų perlaidojimas, tremtinių palaikų grąžinimas į Tėvynę, tai paminklų atstatymas ir bažnyčių grąžinimas tikintiesiems, tai priminimas pasaulio demokratinėms valstybėms, kad jos negali užsimerkti, kai trys Baltijos sesės yra okupuotos ir trokšta Nepriklausomybės, tai – tiesos atkūrimas.
Sąjūdis – tai atsakomybė. Kai už kiekvieną ištartą žodį, kiekvieną atliktą veiksmą atsako kiekvienas ir visi kartu. Atsakomybės jausmas buvo svarbus kiekviename žingsnyje: ir Sąjūdžiui priimant sprendimus, ir veikiant įvairiapusėje Sąjūdžio veikloje. Pamenu, kiek reikėjo žingsnių į priekį sugalvoti, kad būtų išvengta provokacijų, ką turėtumėme daryti vienu ar kitu atveju.
Sąjūdis – tai bendrystė, tai jungtis, kuri sujungia įvairių profesijų žmones, nepaisant amžiaus, socialinės padėties. Nepažįstami žmonės, žinomi ir niekam nežinomi greitai tapo lyg vienos šeimos nariais – Sąjūdžio bendražygiais. Visus jungė bendras tikslas– atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Jiems Laisva Lietuvos valstybė buvo ne utopija, o realybė. Labai džiaugiuosi, kad ši bendrystė išliko.
Sąjūdis – tai tikėjimas ir pasitikėjimas. Tikėjome ir vylėmės, kad atkursime Nepriklausomybę. Kiekvienas žmogus, užėjęs į būstinę, buvo svarbus Sąjūdžiui, kiekvienas buvo išklausytas, išgirstas. Žmonės tikėjo Sąjūdžiu ir juo pasitikėjo.
Kai sakoma, kad pakilo visa Lietuva, mano atsakymas – ne visa. Buvo ir abejingų, nes tai nesusiję su manimi, buvo dvejojančių, laukiančių, kas gi bus, buvo kenkimo ir labai priešiškų sovietinių jėgų – nuo karo ir darbo veteranų, Jedinstvos, KGB iki okupacinės armijos. Prisimename, kaip prosovietinės jėgos organizuodavo mitingus, kaip skambėdavo grėsminga melo imperijos skleidžiama retorika, kaip reikalavo uždrausti Laisvės siekiančias organizacijas, išvaikyti Sąjūdį, kad Kremlius atkurtų ankstesnę tvarką, kad nebūtų net minties apie Nepriklausomybę ir kad neliktų Lietuvoje buržuazinių nacionalistų, fašistų. Retorika nesikeičia. Iš teroristinės Rusijos vėl sklinda grasinimai ir veiksmai.
Vyksta karas Ukrainoje. Ji gina savo ir viso pasaulio laisvę, demokratines vertybes. Žemai lenkiuosi ir dėkoju kiekvienam Ukrainos gynėjui, kiekvienam, remiančiam Ukrainos laisvę. Ir tikėjimas, kuris buvo Sąjūdyje, tegul Jus stiprina. Mes su Jumis. Slava Ukraini!
Mieli ir brangūs sąjūdiečiai! Manau, Jums buvo sunkiau negu mums, vilniečiams. Jūsų žingsnius tuometė valdžia – nuo vietos komunistų ir įvairių funkcionierių – stebėjo per didžiulį didinamąjį stiklą, o Vilnius toli, bet jie arti, daugelis jautėsi galintys daug ką: išmesti iš darbų, drausti, neleisti. Net ir į Baltijos kelią. Buvo rajonų, kurių tuometė valdžia ar kolūkio pirmininkas nedavė transporto organizatoriams, o juk Baltijos kelias – tai Tautos referendumas už Nepriklausomybę.
Mums, sąjūdiečiams, nuo atsakingųjų sekretorių, tarybos narių iki talkininkų, Sąjūdžio būstinės buvo lyg antrieji namai – čia virė darbas, kunkuliavo aistros. Iki šiolei būstinių adresus pamenu puikiausiai. Tai neišdildoma.
Visiems sąjūdiečiams – man žinomiems ir nežinomiems, – nepriklausomai, kokias pareigas ėjo, kokiose Sąjūdžio struktūrose dirbo, visiems talkininkams, visiems, kurie prisidėjo prie Sąjūdžio veiklos, dėkoju. Į žodį AČIŪ sudedu savo šilumą ir nuoširdumą, bendrystės jungtį. Jūs – mano šeima. Daug iš jūsų jau Anapilyje, bet visi Jūs mano atmintyje ir širdyje.
Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai miesto aikštė pavadinama Sąjūdžio aikšte, kaip Rokiškyje, džiaugiuosi, kai įamžinamos Sąjūdžio veiklos vietos, kai išleidžiamos knygos apie miestų, rajonų Sąjūdį. Tikiu, kas dar to nepadarė, padarys ateityje. Visa tai – nuo nuotraukų, dokumentų iki liudijimų, prisiminimų – atspindi Sąjūdžio kelią ir neleidžia jo pamiršti.
Tegul 1988 m. spalio 23 d. priimtoje Sąjūdžio programoje mintis – „Sąjūdis siekia atgaivinti pilietiškai sąmoningą ir aktyvią visuomenę, žmogų kaip moraliai atsakingą asmenybę, pilietį – savo krašto šeimininką ir patriotą“ – išlieka ypač svarbi ir šiandien.
Būkime aktyvūs, neabejingi, atsakingi piliečiai, savo krašto šeimininkai.
Tikiu, kad meilė Lietuvai, Laisvei, Nepriklausomybei yra mūsų visų širdyse. Juk Valstybė esame mes, saugokime ją, aš tikiu ir pasitikiu jumis.
Su meile Lietuvai, su Sąjūdžiu širdyje, už Lietuvos ateitį.
Sveikatos ir stiprybės, mielieji sąjūdiečiai! Su Sąjūdžio diena, Lietuva.
