Teko būti garbingame renginyje – Valdovų rūmuose minėtame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) įkūrimo trisdešimtmetyje. Greta kitų kalbėtojų žodį tarė ir V.Landsbergis. Jis pabrėžė, kad 1992 m. įkurtas Centras, šalia kitų svarbių funkcijų, atlieka itin reikšmingą politinę misiją – skleisti žinią apie abiejų totalitarinių režimų Lietuvoje vykdytą genocidą, įskaitant lietuvių tautos genocidą, nepaisant to, kad ši sąvoka gal kai kam ir nepatinka. Jis priminė garsią sovietų ideologui M.Suslovui priskiriamą frazę, kad „Lietuva bus, bet be lietuvių”, kaip esą tokio genocido įrodymą.
Jam kalbant svarsčiau, ar tikrai sovietai planavo išnaikinti lietuvių tautą kaipo tokią, ar bolševikų represijos, nukreiptos ir prieš daugelį kitų SSRS tautų, įskaitant pačius rusus, gali būti teisiškai kvalifikuotos būtent kaip genocidas? Taip pat į galvą lindo įkyrios mintys, ar tai, kas vyksta postsovietinėje Lietuvoje, negali būti vertinama kaip sąmoningas tautos naikinimas, atvirai ir nesislapstant šiandien, per žmonių išvarymą emigracijon ir lietuvybės atmetimą, vykdomas pačių etninių lietuvių rankomis?
Po oficialiosios dalies prie taurės vyno tai aptarėme su kolega, autoritetingu sovietinių represijų žinovu. Jis išsakė abejonę dėl Suslovui priskiriamos garsiosios frazės autentiškumo, nes nėra jokių tvirtų įrodymų, kad tai būtų buvę išties pasakyta, tad labiau primena istorinę legendą. Kita vertus, nėra rasta jokių dokumentų, kur raudonieji okupantai išties būtų sąmoningai ir nuosekliai planavę lietuvių tautą kaipo tokią fiziškai sunaikinti (genocidas tautiniu pagrindu).
Žinoma, tai nereiškia, kad nebuvo naikinami režimo tikri ar potencialūs priešininkai, o jų šeimos tremiamos į Sibirą. Žinoma, buvo žudomi ar represijas patyrė ir tūkstančiai pagal sovietų ideologiją priskirtųjų „liaudies” bei „klasiniams” priešams.
Tad šiose smurto pratikose ir masiniuose nusikaltimuose žmoniškumui išties galima įžvelgti genocidinę logiką, tik paremtą ne tautiniu (kaip kad nacistinis žydų tautos naikinimas), o socialiniu pagrindu, kai naikinami nekenčiamų visuomenės sluoksnių – aristokratijos, buržuazijos, stambiųjų ūkininkų ar pan. – atstovai, kas gali būti pavadinta stratocidu.
Tačiau nemažiau baisus buvo ir tautinės savimonės performavimas, taigi dvasinis genocidas, turėjęs sukurti režimui visiškai paklusnų ir lengvai valdomą homo sovieticus. Vis dėlto, laimei, tai pavyko tik iš dalies, o, ypač postalininiu laikotarpiu, radosi ir daugiau galimybių lietuvybei išsaugoti bei perduoti jaunesnėms kartoms, dažnai sugudraujant ir išnaudojant paties režimo spragas bei vidines ideologinės doktrinos silpnybes. O žmonės, išsaugoję bent dalį tautinės savimonės, galop tapo pajėgūs susiburti į Sąjūdį ir atkurti nepriklausomybę.
Šiandien tokių sąlygų lietuvybei išlaikyti beveik nebeturime, o ją saugantys visaip pajuokiami ir marginalizuojami, net skelbiami dirbantys putinui. Galime sakyti, kad dvasinis tautos genocidas – niokojant jos paveldą, kultūrą, kalbą, tikėjimą ir tradicijas – šiandien vykdomas pilnu tempu ir ypač uoliai, deja, ne svetimųjų okupantų, o saviškių rankomis… Jau nekalbant apie nuolatinę panieką savo tautai ir tautiškumui, nepilnavertiškumo kompleksų, neperspektyvumo ir nevilties atkaklų puoselėjimą… Sąmoninga programa?
Tačiau kaip dėl fizinio genocido? Juk niekas nieko nežudo ir neragina žudyti, priešingai, mumis ir mūsų sveikata nuolat „rūpinasi”, kartais net prieš mūsų pačių, kvailių ir nevykėlių tamsuolių, valią, net per prievartą… Tačiau demografinis tautos nykimas ir milžiniška emigracija, kuri kažkodėl dar labiau paskatinama į valdžią atėjus „pačiai patriotiškiausiai ir geriausiai kas tik galėjo nutikti Lietuvai” partijai, verčia susimąstyti, kas iš tiesų vyksta.
Ir tuomet, Landsbergiui kalbant, pagalvojau, kad susloviškas planas išties vykdomas.
Lietuviai išstumiami užsienin ar nutautinami čia pat vietoje per tam pritaikytą švietimo sistemą ir, šiam procesui užsitęsus, čia liks tik tokio režimo tikrieji naudos gavėjai – privilegijuotieji valdžiagyviai gente lituanus, natione europeus…
O kad šį procesą dar labiau paspartintų, mūsų šaunieji politikai nepavargdami triūsia dieną ir naktį. Štai šiandien jie balsavo už narkotikų legalizavimo Pandoros skrynios atvėrimą. Naujieji suslovai, kurių tarpe ir partizano dukra (!) Angelė Jakavonytė , ir nacionalinio saugumo (!) komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, ir kiti, skambiai pasivadinę krikščionimis…
Neabejoju, kad šitie mirties kultūros šaukliai ir toliau ramia sąžine eis šv. Komunijos, ir toliau vaidins didžius patriotus. Nes pinigai ir valdžia juk nekvepia. O kad dėl jų dalyvavimo nusikaltime žmoniškumui mirs ar degraduos jaunuoliai ir vaikai, pragariškai kentės jų artimieji, klestės narkomafija – koks gi skirtumas, juk ten bus ne jų vaikai ir ne jų kruvinos ašaros…
O dabar dar likusi gyvoji tautos dalis tegul pasižiūri į šį sąrašą ir tegul įsidėmi mūsiškių suslovų pavardes, gal bent per rinkimus pravers.
Rasa Čepatienė, istorikė ir kultūrologė
