Šiemet, kovo 29-ąją, paminėtas ne tik Lietuvos narystės NATO 20-metis, bet ir NATO oro policijos misijos Baltijos šalyse sukaktis. Į iškilmingą NATO oro policijos 20-mečio minėjimą Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų aviacijos bazėje Šiauliuose šiemet atvyko Belgijos karinių oro pajėgų karininkas – generolas majoras Haroldas Van Pee, šiuo metu vadovaujantis Jungtiniam oro operacijų centrui Uedeme (Vokietija), iš kurio koordinuojama NATO oro policija Baltijos šalyse. Prieš 20 metų gen. mjr. H. Van Pee buvo ir pirmosios NATO oro policijos misijos Baltijos šalyse rotacijos vadas. Kviečiame žiūrėti arba skaityti pokalbį su šia išskirtine asmenybe.
– Apmąstydamas savo, kaip pirmosios NATO oro policijos misijos Baltijos šalyse rotacijos vado, patirtį 2004 m., koks momentas jums buvo įsimintiniausias?
Visos pirmosios dienos ir savaitės čia, Lietuvoje, buvo labai įsimintinos. Vadovavau tarptautiniam belgų ir danų būriui. Tuo metu buvau majoras, taigi, dar gana jaunas karininkas, bet jau tuomet kasdien sulaukdavau prezidentų, ministrų, generalinių sekretorių skambučių su klausimais, ką jie gali padaryti, kad NATO oro policijos misija Baltijos šalyse būtų įgyvendinta. Iš esmės, man buvo atrištos rankos veikti, o politinė parama buvo visokeriopa, kokios tik buvo galima pageidauti. Kariuomenėje tai pasitaiko ne taip jau dažnai.
Tačiau įsimintiniausia akimirka turbūt buvo 2004 m. kovo 26-oji – buvo likusios vos dvi dienos iki pirmųjų belgų F-16 lėktuvų nusileidimo. Stovėjau viduryje tuomet labai ilgo ir labai plataus pakilimo – nutūpimo tako, kartu su savo skrydžio saugos karininku. Tas takas, kaip ir visa likusi aerodromo infrastruktūra, buvo labai prastos būklės. Mes turėjome nuspręsti, ar jis pakankamai saugus eksploatuoti F-16 naikintuvus. Briuselis norėjo, kad aš tą dieną priimčiau sprendimą – belgai turėjo žinoti, ar jie turi paruošti naikintuvus ir likusią kontingento dalį. NATO klausė, ar jiems reikia ieškoti alternatyvių sprendimų.
Šiauliai tuomet dar nebuvo tikra karinė oro pajėgų bazė, tik betoninis nusileidimo takas, ir tas labai prastos būklės – be apsaugos, be slėptuvių, blogas ryšys, blogas elektros tiekimas, jokių susitarimų su aviacijos institucijomis, kad būtų galima pradėti skraidyti oro keliais, kirsti valstybių sienas. Taigi, buvome labai arti to, kad susikrautume lagaminus ir tiesiog grįžtume namo.
Tačiau turėjome dar 2 dienas, t.y. 48 valandas, papildomiems avariniams remonto darbams atlikti ir reikiamiems techniniams susitarimams pasirašyti. Taigi galiausiai nusprendžiau pasitikėti Lietuvos valdžios institucijomis, kurios man pasakė, kad per vieną naktį gali atnaujinti riedėjimo takus, suteikti visą apsaugos batalioną ir daugelį kitų dalykų, kuriems paprastai prireiktų savaičių ar mėnesių. Ir, laimei, jie visi ištesėjo savo pažadus, o po 48 valandų nusileido pirmieji F-16 lėktuvai.
Dažnai svarstau, kur dabar būtume buvę, jei tą dieną būtume pasakę NATO, kad neįmanoma pradėti vykdyti oro policijos misijos numatytu laiku. Galbūt NATO būtų turėjusi sugalvoti visai kitokias saugumo garantijas Baltijos šalims.
– Kaip apibūdintumėte NATO kolektyvinės gynybos svarbą, ypač oro erdvės saugumo kontekste, ir kokį vaidmenį NATO oro policijos misija Baltijos šalyse atlieka užtikrinant šį principą?
Kolektyvinė gynyba yra svarbiausias NATO principas. O Europos oro erdvėje kolektyvinė gynyba yra vienintelis pragmatiška išeitis. Pažvelkite į Europos žemėlapį ir pamatysite, kokios mažos aviacijos požiūriu yra dauguma šalių. Daugelio šalių atstumas nesiekia nė valandos skrydžio. Todėl būtų labai nepraktiška kiekvienai šaliai bandyti saugoti ar ginti tik savo oro erdvę, nes kol suprasite, kad reikia ką nors daryti, oro erdvės pažeidėjas jau bus išvykęs į kitą šalį. Taigi, bent jau Europoje gynyba iš tiesų turi būti tik kolektyvinė.
Bet kurios gynybos sistemos gerumą apsprendžia jos silpniausia grandis. Jūsų gynybinėje sistemoje negali būti spragų, turite turėti vienodus pajėgumus visoje teritorijoje, kurią norite apsaugoti. Tai reiškia, kad yra šalių, kurios neturi galimybių perimti pvz. oro erdvės pažeidėją, – o taip yra ne tik trijų Baltijos valstybių atveju, iš viso 9 NATO narės yra tokioje padėtyje, – tokiais atvejais kitos narės imasi veiksmų, kad suteiktų trūkstamus elementus.
– Minėdami Lietuvos narystės NATO ir Baltijos šalių oro policijos misijos 20-metį, kokius svarbiausius pasiekimus, užtikrinančius mūsų regiono saugumą ir stabilumą, galėtumėte įvardinti?
Kalbant makroskopiniu lygmeniu, manau, kad neseniai įvykęs Suomijos ir Švedijos įstojimas į NATO, yra labai reikšmingas indėlis į regiono saugumą ir stabilumą.
O kalbant konkrečiai apie NATO oro policiją Baltijos šalyse ir tris Baltijos valstybes, manau, kad svarbiausia – per pastaruosius 20 metų padaryta didžiulė pažanga ir pasikeitęs NATO oro policijos misijos pobūdis. Kai 2004 m. pradėjome čia dirbti, vietinių oro policijos pajėgumų nebuvo visai. Dabar gi, trys Baltijos šalys yra visiškai įsijungusios į NATO integruotą oro ir priešraketinės gynybos sistemą. Dabar trys Baltijos valstybės – per savo kontrolės ir pranešimų centrus, esančius po vieną kiekvienoje Baltijos valstybėje, per įvairius karinius radiolokacinius postus, yra visiškai įsitraukusios į savo oro erdvių stebėjimą ir kontrolę. Baltijos valstybės yra prisijungusios prie saugaus duomenų perdavimo ryšio, Baltijos šalių dispečeriai kontroliuoja visą karinį eismą virš Baltijos valstybių, vadovauja savo ir dislokuotoms antžeminėms oro gynybos sistemoms, o Baltijos šalių karininkai ir puskarininkiai dabar užima vadovavimo ir kontrolės postus visoje NATO vadovavimo struktūroje, įskaitant ir mano vadovaujamą Jungtinį oro operacijų centrą.
Vienintelis dalykas, kurį kitos valstybės narės vis dar atsiveža Baltijos šalių oro policijos misijos vykdymui, yra naikintuvai. Tačiau, nors visi visada kalba apie greitojo reagavimo naikintuvus, tai nėra svarbiausia NATO oro policijos misijos dalis. Svarbiausi yra vadovavimo ir kontrolės pajėgumai, kurie po 20 metų jau įsitvirtinę Baltijos valstybių kariuomenėse. Manau, kad tai – labai svarbus pasiekimas.
– Žvelgiant atgal, su kokiais pagrindiniais iššūkiais susidūrėte vadovaudamas Baltijos šalių oro policijos misijai ir kaip jūs ir jūsų komanda juos sprendėte?
2004 m. kovą pagrindinis iššūkis buvo pats Šiaulių aerodromas – tai toli gražu nebuvo nebuvo oro bazė, galinti priimti greituosius reaktyvinius lėktuvus. Taip pat – kad mums buvo duotos vos kelios dienos, per kurias turėjome sukurti daugiau ar mažiau standartus atitinkančią infrastruktūrą. Pakilimo – nutūpimo tako būklė buvo labai bloga, nebuvo jokių riedėjimo takų, nebuvo betono, ant kurio būtų galima pastatyti savo reaktyvinius lėktuvus, nebuvo jokios apsaugos, nebuvo patikimo elektros energijos tiekimo, labai ribotas telefono ir duomenų perdavimo ryšys, nebuvo saugaus ryšio, nebuvo maisto, apgyvendinimo personalui, degalų sunkvežimių, gaisrų gesinimo pajėgumų, mašinų kilimo ir tūpimo takui valyti, kranų avarijoms likviduoti… Tai buvo labai ilgas sąrašas. Šiauliai iš esmės buvo plika bazė tikrąja to žodžio prasme.
Laimei, buvome ne vieni. Aš vadovavau jungtiniam belgų ir danų kontinentui. Danai atvežė didžiąją antžeminio aprūpinimo įrangos dalį – sunkvežimius degalų, pakilimo – nutūpimo takų šlavimo mašinas, kranus ir pan. Tuo tarpu kitose Baltijos šalyse Norvegijos karinių oro pajėgų komandos įrenginėjo radijo ryšio stotis.
Mes, Belgijos karinių oro pajėgų kariai, buvome žinomi kaip gebantys greitai ir veiksmingai improvizuoti. Tačiau tai, ką tomis parodė priimančioji šalis, Lietuva, buvo visai kitokio lygio gebėjimai. Mums tereikėdavo ko nors paprašyti, ir tai būdavo iškart padaryta. Ne per kelias dienas ar savaites, bet iš karto. Taigi, vos per kelias dienas mums pavyko paversti Šiaulius kažkuo, kas priminė veikiančią oro pajėgų bazę. Toks procesas normaliai būtų užtrukęs daug mėnesių, jei ne metų. Be abejo, visi dirbome daug ir sunkiai, kelias savaites iš eilės – 14 valandų pamainomis.
– Atsižvelgiant į dabartinę saugumo situaciją, kokie, Jūsų nuomone, yra pagrindiniai NATO kolektyvinės gynybos prioritetai ir iššūkiai ateinančiais metais ir kaip Baltijos šalių oro policijos misija galėtų būti pritaikyta jiems spręsti?
NATO ir Europa turės daug investuoti į oro ir priešraketinės gynybos sistemos atkūrimą, kad galėtų atremti bet kokius Rusijos mėginimus pažeisti kurios nors Europos šalies oro erdvę. NATO oro policijos misija Baltijos šalyse, kaip ir NATO oro policija apskritai, yra nuolatinė taikos meto misija, todėl jai taikomos taikos meto taisyklės ir apribojimai. Dėl šios priežasties turime savęs paklausti, ar dabartinėje saugumo situacijoje pakanka taikos meto taisyklių. Jei ne, turėsime sustiprinti Baltijos šalių oro policijos pajėgumus, kad jie galėtų greičiau tapti oro gynybos pajėgumais, veikiančiais kartu su visiškai integruotomis antžeminėmis oro gynybos sistemomis.
Kalbino Martynas Bendikas. Filmavo ir montavo št. srž. sp. Lukas Tamošiūnas.
Alfredo Pliadžio ir Belgijos kariuomenės archyvo nuotraukos.
