Kaune, kaip ir bet kuriame kitame mieste, dažnai galima nugirsti diskutuojant, kas lemia jo išskirtinumą: „Ką jis tokio gali pasiūlyti, ko negali kiti?“ Šių kalbų spektras dažniausiai būna platus: nuo geografinių duotybių (kaip kad dviejų didžiausių upių santaka) ar kultūrinių ypatumų (pavyzdžiui, Kauno modernizmo) iki pačių miestiečių charakterio bruožų. Vis dėlto šnekant apie pirmuosius, geografinus, atributus, ilgainiui nulėmusius ir miesto kultūrinius ypatumus, kone pagrindinis iš jų lieka pamirštas: Kaunas yra kalvų miestas. Tačiau kodėl šiandien tai yra taip retai prisimenama?
Nesvarbu, iš kurios pasaulio šalies būdavo keliaujama į Kauną, o gal tiesiog užsukama kaip į tarpinę stotelę, daugelį amžių pirmoji pažintis ir sąlytis su juo įvykdavo per slėnyje plytinčią miesto panoramą. Medžių daugelis miesto šlaitų neteko gana anksti: gyventojai juos sunaudodavo savo reikmėms. Taip susiformavo Kauno vaizdinys, egzistavęs ne vieną šimtą metų: pievingų kalvų apsupto miesto, laisvai apžvelgiamo iš visų pusių. Toks jis buvo įamžintas kunigaikštystės laikus menančiose pirmosiose graviūrose, tokį jį matė vėlesniųjų amžių dailininkai, tokį jį rado ir Antalis Rohrbakas, 1861 metais padaręs pirmąsias žinomas miesto fotografijas.
Gausūs šlaitai su įspūdingomis miesto panoramomis XX amžiaus pradžioje po truputį tapo itin populiaria vieta miestiečiams leisti laiką: čia vykdavo susibūrimai, piknikai, būdavo skiriami pasimatymai. Panoramų fotografijos, darytos nuo miesto šlaitų, ir šiandien yra vienos įtaigiausių laikinosios sostinės ikonografinių liudininkių. Beje, kaip tik tarpukariu miestas pradėjo transformuotis iš „miesto slėnyje“ į „miestą ant kalvų“: jis buvo plečiamas aukštutinėse terasos dalyse, be to, didelę dalį svarbiausių reprezentacinių pastatų buvo siūloma statyti būtent ant kalvų, taip sukuriant „miesto karūną“ ir kartu – abipusį ryšį tarp miesto žemutinės ir aukštutinės dalies. Įdomu, kad lenkų okupuotame Vilniuje tarpukario laikotarpiu jau buvo suvokiama panoramų reikšmė ir netgi buvo leidžiami įsakai, tam tikrose vietose draudę statyti pastatus, aklinai užstosiančius išskirtiniausias panoramas.
Panorama į geležinkelio stotį nuo Aukštųjų Šančių XIX a. pab. © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, fot. W. Zatorski
Nors pirmosios medžių sodinimo akcijos įvyko dar tarpukariu, dažniausiai tai apsiribojo nesistemingai įveisiamais pavieniais sodinukais. Tuo pat laikotarpiu pasirodė ir pirmosios iš miesto-sodo koncepcijos pasiskolintos idėjos apie savotiško žaliojo žiedo sukūrimą šlaitų zonoje. Vis dėlto medžiai bei krūmai kaip buferinė priemonė miesto šlaituose pradėjo rastis jau tik viduriniuoju sovietmečio etapu: kai kuriuos šlaitus netgi buvo planuojama paversti parkais (Žaliakalnio kalva ties Senamiesčiu), tačiau ilgainiui šios zonos tapo labiausiai pamirštomis miesto vietomis, kur, be užsodintų nevertingų medžių, pradėjo rastis ir savaiminės augmenijos. Taip tarp miesto rajonų atsirado ne tik savotiška „niekieno žemė“, bet ir buvo suardytas istorinis vizualusis miesto vientisumas.
Keičiantis kartoms, senasis miesto vaizdinys po truputį palieka kolektyvinę sąmonę ir dabartinė situacija priimama, kaip buvusi visada. Sugrįžus rinkos ekonomikai, užžėlę šlaitai reiškė ir sumažėjusią vertę pastatų, statytų galvoje turint panoraminį motyvą. Tarp daugybės pavyzdžių galima paminėti tokius išskirtinius objektus, kaip architekto Felikso Vizbaro gyvenamasis namas, vėliau virtęs „Kauko“ kavine, ir „Trijų Mergelių“ restoranas, laikytas pokarinio modernizmo pasididžiavimu. Abiejų pastatų sunykimą nemaža dalimi lėmė ir tai, kad įspūdingas panoramas po truputį pradėjo keisti neprižiūrėti brūzgynai.
Miesto panorama iš Žaliakalnio. Vladas Eidukevičius, 1933 m. © Lietuvos dailės muziejus
Pasaulyje yra daugybė miestų, kurie savo kalnuotumą suvokia kaip išskirtinumą. Jie tai išnaudoja ne tik konstruodami savo įvaizdį, tačiau mato juos ir kaip galimybę atsirasti išskirtiniams architektūriniams ar urbanistiniams projektams. Vienas geriausių to pavyzdžių yra San Fransiskas, kurio reljefiniai ypatumai ir į kalnus kylančios stačios gatvės kartu su Auksinių vartų tiltu (orig. Golden Gate Bridge, – red. past.) tapo vienomis pagrindinių miesto įvaizdžio dalių. Miestai, turintys apstatymo požiūriu probleminius, tačiau vizualiai turtingus šlaitus, dažniausiai juos išnaudoja rekreacinėms reikmėms, reljefą kiek galima labiau paskirdami įvairioms žmonių veikloms.
Šiandien Kaunas būtų nebeįsivaizduojamas be medžių ant savųjų šlaitų, tačiau tai, ką turime dabar, yra dar kita kraštutinumo pusė. Sistemingai prižiūrint miestą supančias kalvas, iškertant krūmynus ir nevertingiausius iš medžių, paliekant tik didžiuosius, būtų ne tik sukurta nauja vizuali kokybė, atkurta dalis panoramų, tačiau ir sugrąžintas istorinis miesto vientisumas. Be to, tai bent jau kažkuria dalimi paskatintų atgimti ant šlaitų esančius rajonus. Patys šlaitai, pasitelkus senąsias idėjas juos išnaudoti kaip parką, galėtų tapti funkcionuojančia žaliąja zona, taip skatinant ir naujų miesto dizaino minčių vystymąsi.
Teksto autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis
Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. sausio nr. rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“
