Kaip Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovas, jau nebe pirmą rudenį rašau apie kelius, jų būklę ir finansavimą. Situacija ne itin keičiasi,nebent tiek, kad eina blogyn.
Atrodytų, kam ir toliau tai daryti, rizikuojant tapti patarlės apie tuščias viltis herojumi? Kiek galima kalbėti apie trupantį asfaltą, griūvančius tiltus ir viadukus, dulkančius žvyrkelius ir vis makabriškiau skambantį raginimą pereiti prie viešojo transporto, o šį keisti daug brangesniu – ekologišku?
Šiemet kelių infrastruktūros svarbą vis labiau pabrėžiame ir vykstančių reformų kontekste. Ar pavėžėjimo paslauga besinaudojantis senolis saugiai ir laiku pasieks gydymo įstaigą? Ar ne vieną kilometrą 18 amžių menančiu žvyrkeliu dardantys mokiniai po tokios kelionės sugebės įvertinti geresnę švietimo kokybę, kuri jų lauks skaitmenizuotose klasėse?
Kelių klausimas keliamas jau nebe tik savivaldos, bet ir Vyriausybės narių bei premjerės, Seimo narių ir net šalies prezidento lygmenyje. Atrodo, visos kortos atverstos – tragiška kelių būklė identifikuota, finansavimas jau trejus metus nesikeičia (o atsižvelgiant į didžiulę infliaciją ir išaugusias kainas – mažėja), o Susisiekimo ministerija žada su tais pačiais resursais bent jau užtikrinti, kad kitąmet nebenukris nei vienas tiltas. Apie Vyriausybės įsipareigojimą ieškoti papildomų finansavimo šaltinių įsteigiant šiam tikslui skirtą Infrastruktūros plėtros fondą nebekalba jau net patys ministrų kabineto nariai.
Ir vis dėl to yra dvi naujienos. Kaip visada – gera ir bloga.
Blogoji naujiena iš tiesų yra labai bloga. Tačiau ją pasakyti privalu. Kitais metais nebus įgyvendintos jau sudarytos sutartys tarp Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) ir savivaldybių. Tai reiškia – nebus šimtų suplanuotų projektų bene visose šalies savivaldybėse, nors įsipareigojimai patvirtinti parašais.
Šie projektai nėra strateginiai, karinės infrastruktūros ar valstybinės reikšmės. Tai – kasdienį žmonių gyvenimą turėję pagerinti darbai: naujos ir suremontuotos gatvės, šaligatviai, saugios perėjos, viadukai, asfaltuoti žvyrkeliai. Toliau vardinti prasmės turbūt nėra, nes šių projektų tiesiog nebebus – ketinama neįgyvendinti daugiau kaip 130 bendradarbiavimo sutarčių, kurių bendra vertė sudaro apie 180 mln. eurų.
Žinia apie neįvyksiančius projektus nėra įslaptinta, apie tai žinybiniuose formatuose kalba LAKD vadovas, tačiau Vyriausybės, kur buvo priimtas toks sprendimas, lygiu gyventojai informuoti nebuvo. Suprantama, kad pranešimas spaudai apie tai, jog kitąmet neįvykdysime savo įsipareigojimų, iškristų iš bendro konteksto ir „pasiektų Vyriausybės programos tikslų“ fono. Tačiau to nepasakyti garsiai yra dar blogiau. Gyventojai nusipelnė žinoti, kad jiems duoti pažadai ištesėti nebus, ir turėti galimybę pakoreguoti savo lūkesčius. Ši teisė galioja net ir likus metams iki Seimo rinkimų.
Savivaldybių vadovai, džiaugsmingai informavę gyventojus apie būsimus projektus, apie tai taip pat sužinojo, galima sakyti, atsitiktinai – tik per viešoje erdvėje pasirodžiusį LAKD vadovo komentarą. O juk būtent jie turės gyventojams paaiškinti, kodėl pastariesiems duoti įsipareigojimai nebus vykdomi.
Daugumai miestų, miestelių ar rajonų gyventojų visiškai nesvarbu, kam priklauso vienas ar kitas kelias ar tiltas – valstybei ar savivaldybei, respublikinės jis reikšmės, rajoninės ar vietinės. Jam tai ir neturi rūpėti, tikintis gauti kokybišką ir saugią viešąją paslaugą. Būtent todėl kasmet taip garsiai kalbame apie šią problemą – kas iš to, jei merai sakys, kad kalta centrinė valdžia, o toji – kad valstybės prioritetai šiuo metu (vis dar) kiti. Situacija nuo to nesikeičia, o gyventojų interesas turėtų būti abiejų valdžios grandžių reikalas.
Visiškai suprantama premjerės ir finansų ministrės frustracija tvirtinant biudžetą, kai įvairių sričių finansavimo poreikiai primena paklodės tampymą į visas puses siauroje lovoje. Savivalda taip pat prašo papildomų 150 mln. eurų keliams. Tačiau geroji naujiena yra ta, kad į klausimą – iš kur paimti lėšų kelių infrastruktūrai? – turime ir atsakymą. Ir jis visiškai neprieštarauja protingam premjerės priminimui, kad visos viešosios paslaugos finansuojamos iš mokesčių.
Nuo kitų metų didėja du esminiai keliams skirti pajamų šaltiniai: kelių naudotojų mokestis ir akcizai už kurą. Pirmasis didėja apie 50 mln. eurų, akcizai – apie 88 mln. eurų. Bendrai šalies gyventojai ir verslas sumokės apie 1,066 milijardo eurų, tačiau tik apie 50 procentų šios sumos ketinama skirti keliams. Amžinuosius, jau trejus metus nesikeičiančius, 543 mln. eurų. Padidėjusių mokesčių kontekste ši suma atrodo kone ciniška.
Mažų mažiausiai logiška, kad didėjant mokesčiams už kelius, didėtų ir finansavimas jiems. Kodėl, sumokėdami daugiau lėšų mokesčiais, iš valstybės gauname ne geresnę infrastruktūrą, o sulaužytus pažadus ir šimtaprocentinę tikimybę, kad ta infrastruktūra tik blogės?
Suprantama, kad „kitos šalies reikmės“, kurioms atiteks kiti 50 procentų iš kelių mokesčių surinktų lėšų, yra svarbios, ir šioje vietoje yra daug erdvės mojuoti įvairių socialiai jautrių sričių poreikiais. Tačiau tam tikra protinga proporcija yra būtina: gyventojai, su kuriais per mažai kalbama, kaip skirstomi jų sumokėti mokesčiai, yra tikrai pajėgūs suprasti, kad bet kokių mokesčių paskirtis yra tikslinė. Ir jeigu šalies keliai byra, tiltai griūva, o žvyrkeliai dulka – didesni mokesčiai šioje srityje turėtų atspindėti ir valstybės pastangas skirti jai didesnį dėmesį bei finansavimą.
Kitų metų šalies biudžetas dar nepatvirtintas. Dar yra galimybė jį paskirstyti taip, kad pagrindine naujiena kelių srityje tarptų ne neįvykdyti įsipareigojimai, o politinė valia pagaliau kelių finansavimo rodyklę pakreipti į viršų ir bent taip laikytis socialinės sutarties su daugiau mokesčių sumokėsiančiais gyventojais ir verslu.
Juo labiau, kad kelių infrastruktūra jau nebėra atskiras uždaras sektorius, o sritis, horizontaliai apimanti tas pačias „kitas šalies reikmes“ – socialines, sveikatos, švietimo, krašto apsaugos ar regionų atskirties mažinimo.
