„Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45). Šį sekmadienį Dievo žodis kviečia mus pasitikrinti, kokie mes esame krikščionys.
Jėzus kalbėjo: „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 43–44). Tie vaisiai geriausiai pažįstami iš mūsų kalbų. Niekas kitas taip akivaizdžiai neatskleidžia, kokie mes esame, kaip mūsų kalbos.
Jei kalbėdami save aukštiname, o kitus niekiname, ir jei su šia kalbos yda nekovojame, tuomet turėkime drąsos pripažinti, jog, Kristaus žodžiais tariant, esame tarsi usnis ir erškėtis. Siracido knygoje skaitome: „ Sijojant rėčiu, atsiskiria pelai, žmogui kalbant, atsiskleidžia jo ydos.<…> Negirk nė vieno, kol neišgirdai jo kalbant“ (Sir 27, 4.7).
Dažniausia žmonių kalbos yda yra apkalbėjimai, kai, kalbėdami apie kitus, iškeliame ne pozityvias žmogaus puses, bet tai, kas juose yra neigiamo. Neigiamai kalbėdami apie kitus, netiesiogiai aukštiname save, – aš ne toks, kaip jie! Apkalbėdami žmones, mes tampame jų teisėjais.
Už apkalbas dar bjauresnė yda yra polinkis skleisti apie mums nepatinkančius žmones šmeižikiškas kalbas. Dažniausiai tai būna neigiamų ir nepatikrintų gandų perpasakojimas. Kažkas paskleidžia piktą įtarimą, o kiti tą įtarimą perpasakoja kaip tikrą tiesą.
Evangelijose daugelyje vietų sutinkame fariziejų figūras. Fariziejai buvo ano meto žydų elitas. Jie save laikė teisuoliais ir nekentė Jėzaus; apie jį skleidė visokiausius neigiamus gandus, net tai, kad jis yra velnio apsėstas. Tokiais fariziejais galime tapti ir mes, jeigu nekontroliuosime savo kalbų ir apie mums nepatinkančius žmones pasakosime bet kokius nugirstus gandus.
Dievo žodis šį sekmadienį kviečia padaryti rimtą sąžinės sąskaitą ir pasitikrinti, kokios yra mūsų kalbos. Per maža neapkalbinėti ir nenešioti apie žmones neigiamų gandų. Mūsų kalbos turi pasižymėti dviem būtinomis savybėmis: turi būti teisingos ir nestokoti meilės. Jeigu esame įpratę apie kitus žmones kalbėti tik pozityviai, mums tinka Jėzaus pasakyti žodžiai: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera. <…> Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45).
Menu iš seminarijos laikų profesorių monsinjorą Pranciškų Tamulevičių. Šis kunigas apie jokį žmogų nepasakydavo ko nors neigiamo. Jei pašnekovas pradėdavo ką nors apkalbinėti, kun. Pranciškus tuojau kalbą nukreipdavo į pozityvią pusę. Nei pats neigiamai kalbėdavo, nei klausydavosi neigiamų kalbų.
Galima drąsiai teigti, kad žmogus, apie kitus kalbantis tik pozityviai, yra aukštos dvasinės kultūros. Šventas žmogus. Šioje srityje mums visiems reikia nuolat save kontroliuoti, nes pagunda apkalbėti ir pasakoti gandus yra labai didelė. Bet su Dievo pagalba galime išmokti meilės nestokojančio kalbėjimo būdo, kad iš jo būtų galima spręsti, jog esame, Jėzaus žodžiais tariant, geras medis, duodantis gerų vaisių. Tepadeda mums Dievas augti meile.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
