Teatro režisierius, aktorius ir pedagogas Gytis Padegimas įsitikinęs, kad Kaune tradicijos puikiai dera su naujovėmis ir, kad dėl to miestas gali būti įdomus labai plačiam žmonių ratui. Pokalbis apie Kaune praleistą vaikystę, miesto žmones ir kvapus, šiandieninę menininko rutiną ir Kauno išskirtinumo ženklus.
Augote ir iki šiol daug laiko leidžiate Kaune. Koks šis miestas jūsų akimis? Kokius gražiausius prisiminimus saugo įvairios šio miesto vietos?
Gimiau Alytuje. Kai buvau dar visai mažas, Kaunas man buvo kvapų miestas. Mūsų šeima gyveno E. Ožeškienės gatvės ir Laisvės alėjos sankirtoje. Tuo metu ten buvo įsikūrusi pieno parduotuvė, kurioje gamino pieno šampaną. Taip pat visai netoliese, prie „Miesto sodo“, buvo gaminama cukraus vata.
Visgi iš vaikystės geriausiai prisimenu žmones, o ypač tokį lėlių daktarą – slėpiningą senuką su krepšiu, pilnu įvairių lėlių, jų kūnų ir galvų. Taip pat pamenu moterį su raiščiu ant galvos. Miestiečiai kalbėdavo, kad ji buvusi vokiečių auka. Pamenu, kartą eidamas į mokyklą, pamačiau ją įsistebeilijusią į prieš tuo metu įsikūrusios „Žinijos“ draugijos skelbimo antraštę: „Kas yra laimė?“. Keistoji moteris stovėjo ir ilgai žiūrėjo į tą užrašą, po pamokų eidamas namo, aptikau ją toje pačioje vietoje.
Taip pat prisimenu laikmetį, kai Laisvės alėja važinėdavo mašinos. Po mūsų langais buvo autobusų stotelė. Kai tėtis norėdavo mane nubausti už kokią iškrėstą šunybę, išlįsdavau pro langą ir šaukdavau: „gerieji žmonės, gelbėkite!“ Tuomet Laisvės alėja einantys žmonės imdavo belsti į langą, galvodami, kokių čia gyvenančių žmonių vaikas šaukiasi pagalbos.
Labai puikiai atsimenu savo Komjaunimo vidurinę mokyklą (dabartinę Kauno „Aušros“ gimnaziją) ir pradinių klasių mokytoją Jurgį Kalėdą, kuris mokinius nuolatos vesdavo į teatrą. Turbūt tuomet ir prasidėjo mano meilė teatrui. Kartą man labai keistą įspūdį padarė viena teatro choristė, kurią užkulisiuose pamačiau mezgančią. Man, vaikui, teatras atrodė tokia šventa vieta, kurioje nieko kito negalima daryti, tik vaidinti.
Yra ir daugiau Kauno vietų, kurias prisimenu su didžiule meile. Tai Zoologijos sodo šlaitas, kur kiekvieną pavasarį eidavome ieškoti pakalnučių, Ąžuolyno parkas, Nemuno sala, Miesto sodas. Pastarasis buvo mūsų, vaikų, susitikimo vieta, išlikusi iki šių dienų. Buvau aukštas, todėl žaisdavau krepšinį. Treniruotės vykdavo visai netoliese, užlipus Kauko laiptais.
Daug metų gyvenant tame pačiame mieste ar net toje pačioje vietoje, miestas pradeda prilygti namams. Toks man ir yra Kaunas. Kaip sakė F. Dostojevskis: „namai – tai ne pastatai, o žmonės“. Statydamas spektaklį ar skaitydamas paskaitas Klaipėdoje, Vilniuje ar kitame mieste, aš niekada nevėluoju. Tuo tarpu Kaune vėluoju nuolatos, nes mano kelias iki teatro driekiasi per visą Laisvės alėją. Kaskart išeidamas iš namų, mažiausiai pusvalandį turiu rezervuoti pokalbiams su pakelėje sutiktais draugais, bičiuliais ir praeiviais. Mes pakalbame apie būsimą/praėjusį mano spektaklį, visuomenės aktualijas arba tiesiog apie orą.
Man gaila, kad architektai, atsakingi už dabartinę Laisvės alėjos rekonstrukciją, neperžiūrėjo prieškarinio Kauno nuotraukų ir nepamatė, kad ten, kur dabar yra daromos akmeninės džiunglės, kadaise buvo nuostabūs gėlynai. Visoje Europoje tokie gėlynai išliko, tuo tarpu pas mus, Sovietmečiu, viskas buvo užlieta betonu. Labai gaila, kad tokia ydinga praktika tęsiasi iki šiol. Kauno žaluma – miesto išskirtinumo ženklas, suteikiantis jam daug žavesio. Turiu nemažai studentų iš Skandinavijos, kuriems Kaunas ypatingas būtent dėl savo žalumos, parkų ir miškų. Manau, kad tai reikia išsaugoti.
Dažnai jums prikabinama savotiška „keliautojo“ etiketė, nes dirbate keliuose skirtinguose miestuose ir dažnai visuose vienu metu. Kokius Kauno išskirtinumo ženklus, kitų miestų kontekste, būtų verta pažymėti?
Čia, Kaune, kiekviena plyta, kiekviena vieta yra pažįstama. Štai dabar esame „Spurginėje“, kurios darbuotojos mane prisimena nuo tada, kai čia ateidavau su mama, kurios kasa buvo bene ilgiausia mieste. Labai gera, kad mieste vis dar yra tokių vietų. Jos turi savo istoriją, unikalų interjerą ir neįprastą aurą. Žmonės – vienas reikšmingiausių miesto išskirtinumų.
Europoje joks miestas neturi tokio Ąžuolyno, kokį mes turime Kaune. Net ir pačiame Kaune tokių, liepomis kvepiančių, alėjų nedaug. Taip pat turime jau kelis dešimtmečius toje pačioje vietoje esantį centrinį Kauno knygyną, jau įgijusį išskirtinį savo knygų kvapą.
Visa tai su mano gyvenimu ir asmeniniais potyriais susiję ženklai. Kad ir kur bebūčiau, Kaunas – mano namai. Čia gaunu viską – ramybę, artimą kontaktą tiek su pažįstamais, tiek su pirmą kartą sutiktais žmonėmis, kultūrinę įvairovę. Nors jaučiu didelę pagarbą Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams ir kitiems Lietuvos miestams, Kaunas yra „for always and forever“ (liet. visuomet ir visada).
Šiuo metu Kauno kameriniame teatre rodomas jūsų režisuotas spektaklis „Akmenys jo kišenėse“ pagal airių dramaturgės Marie Jones pjesę, pasakojantis apie bendruomeniškumą ir pagrindines bendruomenės vertybes. Kaip jūs suprantate bendruomeniškumą šiandieniniame pasaulio ir Lietuvos kontekste? Su kokiais iššūkiais jis susiduria ir ar lengva būti bendruomenišku, gyvenant nūdienos ritmu?
Name, kuriame augau, mano tėvai gavo butą su ilgu koridoriumi. Ten gyveno labai įdomūs ir draugiški žmonės. Visi vieni kitus pažinojo, nuolatos pasikviesdavo arbatos ar kavos ir, žinoma, paskolindavo cukraus ar druskos kai pritrūkdavo namie. Buvo juntamas didelis tarpusavio palaikymas. Pamenu laikus, kai Sovietmečiu į Sibirą išvežti žmonės, pamažu pradėjo grįžti į Lietuvą. Mažas mano tėvukų butukas buvo nuklotas įvairių kilimų, nes pas mus nuolat nakvodavo namus praradę žmonės.
Tada, gyvenant žymiai prastesnėmis sąlygomis nei šiandien, buvo daugiau tarpusavio pagalbos ir palaikymo. Šiandien panašų jausmą išgyvenu tik Kaune žaidžiant „Žalgiriui“, kuomet žaidėjui įmetus kamuolį, salėje nuaidi riksmų ir palaikymo banga. Sovietmečiu vyravęs kolektyvizmas mus vertė būti kartu, tačiau tada mes norėjome individualumo ir asmeninio gyvenimo, pabūti su savimi bei artimaisiais. Po Nepriklausomybės atkūrimo, atsirado savotiška dvasinė alergija tam, kas bendra. Žmonės tapo po vieną slankiojančiais vilkais. Tačiau kaip sakė E. Hemingvėjus, žmogus negali būti vienas, todėl mes pamažu vėl suvokiame, bendruomenių svarbą. Labai džiaugiuosi, bendruomenėmis Žemuosiuose Šančiuose, Žaliakalnyje ir „Kiemo galerija“ Ožeškienės gatvėje. Vietos, kuriose gyvename – pirminės bendruomenės ląstelės. Kiekvienas iš mūsų geriausiai supranta savo gyvenamąją aplinką ir jos reikšmę, žino, kokia ji buvo ir yra, ko jai reikia, geriausiai jaučia vietinį pulsą.
Išeidamas iš savo gyvenamosios Trakų gatvės, laibai džiaugiuosi galėdamas sutikti širdžiai mielus žmones, tokius kaip ta moteris, kurios dėka išplauta laiptinė visuomet kvepia žemuogėmis. Aš jai padėkoju, ji apsidžiaugia. Nors kalbame tik apie orą ir rimtų temų neliečiame, kaskart pasidaro gera. Be šių nedidelių smulkmenų, įsivyrautų gyvenimas džiunglėse.
Ar Kauną laikote bendruomenišku miestu?
Kaunas yra pakankamai bendruomeniškas miestas. Esu iš teatro pasaulio ir galiu pasakyti, kad Kauno žiūrovai yra imlūs, reiklūs, šilti, dėmesingi ir visada reaguojantys. Man dalyvavimas įvairiose bendruomenėse yra labai svarbus.
Kokia jūsų nuomonė apie Kauno teatrų infrastruktūrą? Ką būtų galima padaryti, kad teatras taptų įdomesniu miestiečiams?
Pastaruoju metu teatras keičiasi, kuria interaktyvias, miestiečius įtraukiančias, akcijas. Man labai patinka aplinkos teatras. Džiaugiuosi, kad kiekviena vasarą vyksta spektakliai prie Kauno pilies. Tačiau jie galėtų būti įvairesni ir vykti daugelyje skirtingų vietų. Smagu, kad Kaune yra jaunų, nepriklausomų kūrėjų, kurie nepaisydami teatrų ar kitų institucijų taisyklių, savo teatrą kuria pačiose įvairiausiose erdvėse ir nebijo eksperimentuoti. Džiaugiuosi, kad Kaune atsiranda balansas tarp tradicinių ir netradicinių, eksperimentinių teatrų.
Esate projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius. Kodėl Kaunas vertas tapti kultūros sostine Jūsų akimis ir ko palinkėtumėte miestui siekiant šio titulo?
Greitai švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir būtent Kaunas yra pirmosios Lietuvos Respublikos lopšys. Tai multikultūrinis, senų tradicijų miestas. Turime gausų žydų kultūros paveldą, kurio dar nesame išsamiai ištyrinėję. Manau, kad turime tinkamai atlikti namų darbus, padaryti tai, ko negalėjome padaryti anksčiau, kuomet kultūros samprata buvo labai siaura. Džiugu, kad Kaune yra daug jaunų, kūrybingų, kitaip mąstančių žmonių, norinčių inovatyvių miesto pokyčių, kurie pamažu ir vyksta. Tradicijų ir inovacijų dermė Kaunui, kuris visada buvo išradingas ir naujovėms imlus miestas, gali tapti sėkmės garantu. Taip pat labai tikiuosi, kad Kaunas sugebės įvertinti savo turimus paveldo pastatus, tokius kaip Pieno centras, Kauno centrinis paštas ir kt., kurie galėtų tapti gyvais, funkcionuojančiais, kultūriniais miesto traukos objektais. Kaunas gali būti įdomus labai įvairaus spektro ir poreikių žmonėms iš įvairių šalių, todėl ir yra vertas būti Europos kultūros sostine.
Šiuo metu švenčiame prezidento Kazio Griniaus 150-metį, todėl, naudodamasis proga, norėčiau visus miestiečius pakviesti į mano sukurtos pjesės ,,Alksniškės“ , skirtos prezidentui K. Griniui, skaitymą, kuris vyks gruodžio 17d., 18 val. Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, Kaune.
