Kaune jau 2-us metus gyvuojanti suaugusių moterų mėgėjų futbolo komanda FK Dāma iškovojo pirmąją vietą Lietuvos komandų 5×5 salės futbolo turnyre „Erikučio taurei laimėti“. Visos varžybose dalyvavusios moterys finansiškai prisidėjo prie kilnaus tikslo – pagalbos trejų metų sunkiai sergančiam 3 – ejų metų Erikui.
Po pirmojo rato trenerės Jolitos Kličiūtės komanda iškovojo kelialapį į pusfinalį. Kuriame nugalėjo FK „Bartininkai”, o finale susirungė su Šiaulietėmis – FK „Mamukai”. Kaunietės išplėšė pergalę vieno taško persvara. Turnyro organizatorius – žmogus, mylintis futbolą – Giedrius Volfa.
Eriko istoriją pasakoja jo mama
„Turiu nuostabų sūnelį Eriką kuriam 3metai. Be proto su vyru jo laukėme, svajojome kaip jis gims, kaip su juo žaisime, dūksime, kartu bėgiosime, kalbėsimės, bet deja kartais būna ne taip kaip planuoji.
Mūsų sūnelis – Erikas gimė 2016 08 19. Didelis – 4kg 585g. Visas nėštumas buvo sklandus, bet gimdymas – labai labai sunkus, net akušerės stūmė man pilvą, kad tik greičiau Erikas išvystų šį pasaulį. Gimus atrodė sveikas, kaip ir priklauso – verkė. Tačiau netrukus ištiko tai, ko nei vienam nelinkėčiau!
Jis gulėjo man ant krūtinės gal tik 20 min ir staiga nustojo kvėpuoti! Medikai greitai iš manęs paėmė ir ėmė gaivinti. Buvo išvežtas į reanimaciją. Kodėl taip nutiko? Gydytojai neturėjo tikslaus atsakymo, kol galiausiai pasakė: „staigios kūdikio mirties sindromas”.
Erikas reanimacijoje gulėjo be jokių ženklų, apkarstytas vamzdukais, kaip gydytojai įvardino: mini komoje. Vėliau po truputį atsigaudinėjo, tik jau su įvairiomis sveikatos bėdomis. Neturėjo ryjimo reflekso: visai nerijo seilių. Tad iki šiol turi gastrostomą, pro kurią maitinamas tiesiai į skrandį.
Vėliau išryškėjo ir cerebrinis paralyžius, mišrūs raidos sutrikimai, kitokia epilepsija. Pirmus tris mėnesius dažnai sirgo plaučių uždegimais. Suformuota ir tracheostoma (chirurginė procedūra, kai įpjaunant kaklą ir gerklės sienelę padaroma anga, pro kurią oras tiesiai patenka į gerklę), nes seilės nueidavo į plaučius. Su ja kvėpuoja ir iki šiol.
Erikas po truputį auga, stiprėją. Nuolat važinėjame į reabilitacijas, sanatorijas, pagal galimybes vykstame pas privačius kineziterapijos, ergoterapijos ir logopedės užsiėmimus.
Šiuo metu Erikas jau gali šiek tiek palaikyti galvą, bando verstis ant šonų, netgi su specialia vaikštyne – bandome šiek tiek eiti. Sūnus labai domisi žaislais. Tik jam sunku juos paimti, nes yra didelias raumenų tonusas. To pasekmės – greitai pameta daiktus iš rankų. Nors visada pavyksta susikoncentruoti, tačiau sūnus reaguoja į aplinką ir šypsosi.
Erikui reikalingas intensyvus darbas su vaiku. Kuo daugiau vaikas reabilituojasi, sportuoja – tuo greičiau vaikas stiprėja ir tobulėja.
Bandėme reabilitaciją užsienyje – Adeli centre Slovakijoje. Jame stipriai ir puikiai dirbo su vaiku. Vėliau matėme nuostaibus rezultatus. Svajojame nuvykti ten dar nors kartą ar kelis. Taip pat norisi išbandyti ir Varšuvoje esantį išgirtą reabilitacijos centrą. Ir žinoma, norisi darbuotis dar daugiau namuose.
Gautų nemokamų užsiėmimų nepakanka. Tad tenka vykti pas privačius specialistus, kurie galėtų stiprinti Eriką. Deja, mūsų šeimos finansinės galimybės neleidžia jais naudotis tiek, kiek norėtųsi ir reikėtų.”
Dėl pagalbos Erikui – galite kreiptis žinute tiesiai į vaiko mamą – Rūtą Mocevičienę. Šeima gyvena Kauno rajone, Alšėnų sen. Bijūnų km.
