Pateiktas biudžeto projektas pristatomas kaip spindintis gėrybių šaltinis, tačiau skurdo apraiškos viešojo sektoriaus darbuotojų kišenėse apnuogina visą valdžios veidmainystę.
Pradėjus dirbti Vyriausybei buvo išsakytas pagrindinis darbų prioritetas – kova su pajamų nelygybe. Kaip žinome, Lietuvoje ji itin didelė: turtingiausių asmenų penktadalio ir vargingiausiųjų penktadalio pajamos skiriasi net 7 kartus, o regionuose dirbančių asmenų darbo užmokestis net trečdaliu mažesnis nei didmiesčiuose.
Tuo tarpu valdžios deklaruotas atsisukimas į regionus ir sanglaudos skatinimas tapo visiška parodija. Didelė dalis reorganizuojamų valstybinių įstaigų ir viešųjų paslaugų centralizuojamos, taip mažinant vadovaujančio personalo darbo vietas būtent regionuose. Kaip saldainį numetant keletą gražiai skambančių, bet itin menką poveikį turinčių priemonių, kaip antai parama jaunoms šeimoms būstui įsigyti regionuose. Skamba įspūdingai, o realybėje parama suplanuota vos 115 šeimų, kurių didžioji dalis nusėdo Kauno ir Vilniaus priemiesčiuose.
O realiai, ko reikia regionams? Visi sutinkame, kad reikia naujų ir kokybiškų darbo vietų. Investicijų pritraukimui tikrai didelę įtaką turi parengta infrastruktūra, bendradarbiauti pasirengusi vietos valdžia ir tinkama darbo jėgos pasiūla, formuojama vietos mokymo įstaigų. Tačiau žvelgiant į situaciją regionuose reikia matyti ne tik galimas ateities perspektyvas, bet ir daugelio savivaldybių esamą situaciją. O ji tokia, kad šiandien didžioji dalis regioninėse savivaldybėse esančių darbo vietų yra būtent viešajame sektoriuje: savivaldybėse, mokyklose, darželiuose, ligoninėse, poliklinikose, priešgaisrinėje apsaugoje, policijoje ir pan. Didinamas atlyginimas viešojo sektoriaus darbuotojams užtikrina, kad regionuose perkamoji galia nemažės. Tai svarbu ir ten investuojantiems verslams.
Viešojo sektoriaus darbuotojams atlyginimo dydį lemia tam tikri tarpusavio hierarchiją nustatantys koeficientai ir visiems vienodas valstybės mastu nustatomas bazinis dydis. Tai garantuodavo, kad nebus tarpusavio disproporcijų, kai panašias pareigas turintys žmonės gautų skirtingą atlyginimą. Periodiškai būdavo didinamas bazinis dydis, atsižvelgiant į infliaciją, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimas nenuvertėtų.
Tačiau nepaisant augančios ekonomikos, kitiems metams bazinis dydis didinamas vos 1,27 proc. Kai planuojama infliacija 2,5 proc. Tai reiškia, kad viešojo sektoriaus darbuotojų perkamoji galia tiesiog sumažės.
Žinoma, valdantieji apeliuoja į tai, kad atskiroms viešojo sektoriaus darbuotojų grupėms buvo padidinti jų atlyginimus nustatantys koeficientai. Tai tos grupės, kurios garsiai protestavo arba paprasčiausiai turėjo užtarėjų Vyriausybėje. Tačiau absoliučiai daugumai viešojo sektoriaus pasisekė mažiau. Ta tylioji dauguma už savo dorai uždirbtą atlyginimą kitąmet galės įsigyti mažiau. Tame tarpe gaisrininkai, muitininkai ir kiti valstybei tarnaujantys žmonės, kurių kasdienis darbas mūsų gyvenimo kokybei yra labai svarbus.
Visą stagnuojantį ir nuo privataus sektoriaus atlygiu atsiliekantį viešąjį sektorių buvo galima išjudinti šiuo pasauliniu ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Tai itin palankus laikas įgyvendinti struktūrines reformas, padaryti valstybės tarnybą mažesnę ir efektyvesnę, tačiau tam reikia į viešąjį sektorių pritraukti pačius geriausius specialistus.
Gaila, kad dabartinė valdžia pasirinko kitą kelią, juk akivaizdu, kad dėl ekonomikos cikliškumo šis pakilimas anksčiau ar vėliau baigsis. O atėjus sunkesniems laikams imtis reikiamų pertvarkų šioje srityje bus labai ir labai sunku.
Pavasarį priimta mokesčių reforma gerokai sumažino darbo jėgos apmokestinimą, tuo pačiu ir įplaukas į valstybės biudžetą. Valdantieji teigia, kad tokiu būdu buvo atsižvelgta į EBPO ir Europos Komisijos rekomendacijas. Verta pripažinti, kad darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje išties buvo perdidelis, tačiau šiuo atveju mokestinių pajamų sumažinimas iš šio šaltinio nebuvo kompensuotas jokiais kitais. O būtent tokia buvo EBPO, Europos Komisijos ir kitų tarptautinių organizacijų rekomendacija. Tačiau kai skaitai rekomendacijas tik ten kur smagu, tai gaunasi taip kaip gaunasi.
Sumažėjus biudžeto pajamoms, ekonomikos augimu džiaugtis visiems kartu darosi sudėtinga. Pajamų sumažėjimą valstiečiai žadėjo kompensuoti geresniu mokesčių surinkimu, t.y. iš kovos su šešėliu. Ekspertai tada vieningai sakė, kad tokie pajamų šaltiniai yra visiškai oriniai, kurie nepagrindžiami jokiais realiais argumentais. Lietuvos bankas vertindamas ateinančių metų biudžeto projektą teigia, kad suplanuotas šešėlio mažinimas pernelyg optimistinis. Jau dabar nesurenkama beveik 40 mln. eurų pagrindinių mokesčių. Neturint realiai pagrindžiamų pajamų šaltinių, net garsieji vaiko pinigai numatyti finansuoti iš skolintų šaltinių. Taigi, augant ekonomikai mes ne kaupiame rezervus juodai dienai, bet skolinamės, kad galėtume pinigus padalinti.
Apskritai, tas valdančiųjų pomėgis surinktus pinigus dalinti, man atrodo keistas. „Nemokėsiu tau didesnės algos, bet duosiu didesnes socialines pašalpas, nedarbo draudimo išmokas, vaiko pinigus, dar vaučerius maistui pirkti duosiu“, – sako gerasis dėdė Saulius. Ačiū, nereikia. Geriau tegul atlyginimą moka padorų.
Tikiu, kad visų pirma nelygybę mažina kokybiškas švietimas. Ne tik mokyklos suole, bet ir šviečiant suaugusius. Todėl dar keisčiau atrodo biudžete numatytų lėšų mažinimas užimtumo politikai: t.y. profesijos įgijimui, kompetencijų pripažinimui, pameistrystės programoms. Tai prieštarauja nuolatinėms EBPO, Europos Komisijos ir Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijoms. Ateinantiems 2019-2021 metams biudžetas asmenims netekusiems darbo bei įmonėms steigiančioms darbo vietas ir įdarbinančioms ilgalaikius bedarbius yra mažinamas, nors tokiu būdu įtraukti į darbo rinką valstybei kainuoja pigiau, nei mokėti visas pašalpas, išmokas ir kompensacijas.
Atrodo, šios valdžios prioritetas – ne meškerių, o žuvų dalyba. Danieliui, Lemonui ir Pjerui. Juk rinkimai jau kitąmet.
Tekstas yra TS-LKD narės Gintarės Skaistės nuomonė. Kaunieciams.lt redakcija už teksto turinį neatsako.
tsajunga.lt inf.
