Tikriausiai, ne vienas pamena, arba gal net dabar girdi, pamokslaujančius savo tėvus. Kartais pamokslaujama garsiai. Taip, kad, rodos, namo sienos gali sugriūti (nors, galbūt, norima sugriauti tik sienas tarp žmonių). O kartais pamokslaujama tyliai, kraipant galvą ir perveriant grėsmingu žvilgsniu.
Pamokslaujama norint, kad vaikai kažką darytų kitaip, kad sektų tėvų pėdomis. Pamokslaujama, kai apima nusivylimas, kai susikerta požiūriai. O patys vaikai ne ką geresni, dažnai maištauja arba, gal net blogiau, bando kažkam įtikti pamiršdami save.
Dvi kartos. Dvi skirtingos vizijos. Skirtingos patirtys. Viena problema.
Į ją iš arčiau pažiūrėti leidžia naujas jaunosios kartos režisieriaus Gildo Aleksos spektaklis „Vėjo prigimtis“ pagal Izraelio rašytojo Amos Oz apsakymą. Apie kartų nesusikalbėjimą, skirtingus tikslus ir požiūrius kalbantis kūrinys atsitraukia nuo buitinių ir menkaverčių nesutarimų ir apima temą gyvenimus keičiančių įvykių mastu.
Viskas arba nieko
Spektaklis nukelia žiūrovus į Izraelį, kur gyvena Šimšonas Šeinbaumas. Dėl savo atsidavimo šaliai ir darbui vyras gyvena atskirai nuo savo šeimos. Aplink jį sklaido kovingumo, praeities šlovės ir pergalių aura. To paties jis tikisi ir iš savo sūnaus Gideono, nors vaikėzas yra visiškai kitoks. Gimęs laisvoje šalyje, meniškas, patrakęs jaunuolis turi kitokius tikslus, kitokį požiūrį į gyvenimą. Ir tai tėvui „širdies neglosto“. Tą jis drąsiai kartoja savo sūnui.
Vieną dieną Gideonas, norėdamas įtikti tėvui, nusprendžia tapti desantininku. Iš pradžių prieštarauja mama, tačiau Šimšonui pasistengus, didžiuliam jo džiaugsmui, randamas kitas kelias šiam tikslui pasiekti. Gaila, kad tikslas iš tikrųjų labiausiai rūpi tik tėvui, o ne sūnui. Šis faktas galų gale lemia neišmatuojamai daug.
Dažnai tėvai iš savo atžalų tikisi nebūtų dalykų. Neišpildytos svajonės, lūkesčiai, nuveikti darbai. Jaunam žmogui toks „ant pečių užkrautas“ svoris neleidžia ramiai ieškoti ir rasti jam skirto kelio. Jau vien toks ne savo gyvenamas gyvenimas yra tragedija. Tačiau kartais tragedija gali būti ir visai paprastas, baisus įvykis. Dar baisiau, kai žinoma, kad to buvo galima išvengti.
Tačiau šiame spektaklyje nėra tik vieno kaltininko. Visi vienodai kalti arba nekalti. Nesugebėjimas užpildyti to metų skirtumo bendravimu, bandymu suprasti ar tiesiog atleidimu, nėra svetimas daugumai iš mūsų. Skirtingų kartų siekių ir požiūrių problema aktuali ne tik Izraelyje ir yra aktuali ne tik tuomet, kai Amos Oz apie ją rašė.
Uraganai
Žiūrovai scenoje mato tris veikėjus – Šimšoną Šeinbaumą, jo sūnų Gideoną ir pasakotoją, kuriam pastarieji du kartais padiktuoja pasakojimą. Kol Karolio Kasperavičiaus entuziastingai įkūnijamas personažas užsirašinėja istoriją, ją komentuoja, šalia grėsmingai žingsniuoja Povilas Budrys, kurio lūpose atgyja tėvo Šimšono moralai ir neapykanta sūnui. Sūnaus vietoje tuo metu tikriausiai nenorėtų būti nė vienas.
Tačiau Matas Dirginčius puikiai atsilaiko ir jo gaivališkos energijos pripildytas sūnaus Gideono personažas tampa visiška priešingybe niūriam tėvui. Kalbos, kūno valdymo manieros atskleidžia veikėjų skirtumus ir tampa neatsiejama pasakojimo dalimi.
Istoriją pasakoti padeda ir scenografija. Šį kartą labiau nei bet kada. Beveik visą scenos erdvę užpildo didžiulė metalinė konstrukcija – elektros stulpas, kurio vaidmuo spektaklyje taip pat vienas iš svarbesnių. Taip ir šoka uraganai aplink elektros stulpą, laikydami nekantraujančius, nemirksinčius žiūrovus ant kėdžių kraštelių, kol vėjas nurimsta.
Tokia ta vėjo prigimtis
Šviesos užgęsta, spektaklis baigiasi, tačiau šį kartą žiūrovai ploti iškart neskuba – nenori sudrumsti tvyrančios nuotaikos. Ore tebevirpa paskutinis aktoriaus ištartas sakinys, salė sukaustyta ką tik išgyventos istorijos. Tiesą sakant, net palikus salę, tokia būsena tęsiasi dar ilgai. Panašu, kad kūrėjų komanda šį kartą paėmė visus žiūrovų lūkesčius, nuomones, vizijas, sutrynė viską į smulkiausias dulkes ir išbėrė jas pučiant stipriam vėjui. Ir mes visai neverkiame, ne – čia tik tų dulkių pripūtė į akis.
Kūrėjai sako, kad spektaklis skirtas labiau vyrams. Galbūt, todėl, kad pasakojama vyrų ir vyriška istorija. Tačiau mokytis iš jos gali visi ir visos. Jei ir atrodo, kad viskas suprantama, kad viską žinome, su tėvais sutariame gerai (kažin ar yra tokių žmonių?), pamatyti šį pasirodymą verta. Jei kažkada neklausėme tėvų ar tėvai neišklausė mūsų norų, galbūt galėtume nors įsiklausyti į šio spektaklio siunčiamą žinutę ir pamąstyti. Ačiū, Gildai.
Viktorija Lankauskaitė
