Įsivaizduokime puikiai pažįstamą situaciją. Vakare vaikas sėdi savo kambaryje su telefonu rankoje. Tėvams atrodo, kad jis namuose – vadinasi, saugus. Tačiau iš tikrųjų jis gali būti erdvėje, kur vienu metu veikia patyčios, pornografija, manipuliacija, smurtą normalizuojantis turinys ir algoritmai, specialiai sukurti kuo ilgiau išlaikyti jo dėmesį.
Dainius Žalimas
Tai ir yra šiandienos realybė, kuri daugeliui suaugusiųjų vis dar lieka nematoma. Skaitmeninė erdvė tapo esmine jaunų žmonių socializacijos, ugdymo ir tapatybės formavimo dalimi. Kaip teigiama 2025 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl nepilnamečių apsaugos internete (2025/2060(INI), tyrimai rodo, kad 97 proc. jaunuolių kasdien naudojasi internetu, 78 proc. paauglių (13–17 m.) tikrina savo įrenginius bent kas valandą, o beveik pusė tai daro nuolat; 16–24 metų jaunuoliai internete praleidžia daugiau nei 7 valandas per dieną.
Socialiniai tinklai suteikia galimybių bendrauti ir jaustis bendruomenės dalimi, tačiau kartu perima ir vaikų ugdymo funkcijas, kurios anksčiau priklausė šeimai, mokyklai ar vietos bendruomenei. Čia jauni žmonės sulaukia dėmesio ir įvertinimo, mokosi bendrauti ir formuoja savo pasaulėžiūrą, todėl jų buvimas socialiniuose tinkluose tampa esmine socializavimosi sąlyga.
Tačiau kartu tai yra erdvė, kurioje jie susiduria su didelėmis rizikomis ir kurių poveikio vis dar iki galo neįvertiname – dezinformacija, patyčiomis, seksualiniu viliojimu ir išnaudojimu, priklausomybę skatinančiu turiniu ir žalingais stereotipais. UNICEF duomenimis, maždaug trečdalis vaikų patiria patyčias internetinėje erdvėje, o penktadalis dėl jų praleidžia pamokas.
Maždaug ketvirtadalis vaikų jau rodo probleminio išmaniųjų įrenginių naudojimo požymius. Pernelyg intensyvus socialinių tinklų naudojimas siejamas su psichikos sveikatos problemomis, neigiamais smegenų vystymosi pokyčiais ir silpnesne impulsų kontrole. EP tyrimų tarnybos apibendrinti duomenys pat rodo, kad tarp 14-mečių aktyvesnis socialinių tinklų naudojimas susijęs su prastesne miego kokybe, neigiamu kūno įvaizdžiu, žemesne saviverte ir stipresniais depresijos simptomais, o visa tai dar labiau būdinga mergaitėms nei berniukams.
Būtent mergaitės ir jaunos moterys vis dažniau susiduria su dvigubu spaudimu – viena vertus, nerealistiški grožio standartai socialiniuose tinkluose, kita vertus, vis agresyvesnis, moteris menkinantis turinys. Dirbdamas EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komitete, matau aiškią tendenciją – skaitmeninė erdvė tampa viena pagrindinių vietų, kur formuojasi požiūris į moteris. Tad jei į šią erdvę nekreipsime dėmesio, joje įsitvirtinantys stereotipai ir smurtą pateisinančios nuostatos persikels ir į realų gyvenimą.
Svarbu suprasti, kad žala kyla ne tik iš turinio. Ji kyla ir iš pačių platformų veikimo principų. Pranešimai, automatinis turinio paleidimas, begalinis slinkimas, „patiktukų“ sistema ir kitos funkcijos nėra neutralios – jos kuriamos taip, kad maksimaliai didintų vartotojų įsitraukimą. Kaip rodo Europos Komisijos iniciatyva atlikti tyrimai, beveik visos populiariausios Europoje platformos naudoja bent vieną manipuliatyvų dizaino elementą, kas ypač stipriai veikia jaunus žmones, kurių gebėjimai save kontroliuoti dar tik formuojasi.
Tuo pačiu socialiniuose tinkluose veikiantys nuomonės formuotojai, tarp kurių dalis skleidžia radikalias ar antidemokratines idėjas, įgyja neproporcingai didelę įtaką, ypač jaunai auditorijai. Tokiose erdvėse neretai klesti neapykantos kalba, poliarizuojantis, aštrias emocijas sukeliantis turinys ir manipuliatyvūs politiniai pasakojimai, o įsitraukimą skatinantys algoritmai dar labiau sustiprina jų sklaidą. Šių algoritmų įtaką politinio turinio paveikumui rodo ir rinkimų rezultatai, pavyzdžiui, Vokietijoje praėjusiais metais vykusių rinkimų metu jauniausi rinkėjai labiausiai palaikė radikalios dešinės ir kairės partijas.
Labai svarbu tai, kad nė viena iš didžiausių socialinius tinklus valdančių bendrovių nėra europietiška – iš esmės tapome skaitmenine kolonija, savo ir savo vaikų informacinę aplinką patikėję amerikiečių technologijų milžinams ir komunistinės Kinijos įtakai pavaldžioms platformoms. Kitaip tariant, kyla reali rizika, kad priešiškos išorės valstybės gali daryti ir jau daro įtaką Europos demokratiniams procesams per skaitmenines platformas.
Socialiniai tinklai – reguliuojami kaip alkoholis ir rūkalai?
Reaguodamos į neigiamą socialinių tinklų poveikį vaikų psichikos sveikatai ir demokratiniams procesams, Vakarų valstybės ieško įvairių sprendimų. Diskusijos apima tiek nacionalinius draudimus, tiek visos Europos mastu galimus sprendimus.
Australija tapo pirmąja demokratine šalimi pasaulyje, kurioje 2025 m. buvo įvestas draudimas jaunesniems nei 16 metų asmenims turėti paskyras didžiosiose socialinių tinklų platformose.
Netrukus panašios idėjos pradėtos svarstyti Europoje. Prancūzijoje siūlomas įstatymas, numatantis draudimą socialiniais tinklais naudotis jaunesniems nei 15 metų vaikams, jau pasiekė parlamentą. Jam palaikymą išreiškė ir prezidentas Emmanuelis Macronas. Ispanijoje planuojama nustatyti dar aukštesnę, 16 metų, ribą. Šalies ministras pirmininkas Pedro Sanchezas pabrėžė, kad šiandien vaikai paliekami vieni „erdvėje, kupinoje priklausomybės, smurto, manipuliacijos ir pornografijos“.
Panašios iniciatyvos svarstomos ir kitose šalyse: Danija siekia sukurti saugesnę skaitmeninę aplinką jaunimui, Italija siūlo riboti ne tik naudojimąsi platformomis, bet ir nepilnamečių „influencerių“ veiklą, o Graikija, Portugalija irAustrija taip pat analizuoja įvairius apribojimų modelius.
Visgi vertinant socialinių tinklų poveikį, būtina subalansuota ir daugiasluoksnė strategija. Priklausomybės nuo socialinių tinklų rizikos neišnyksta sulaukus nei 13-os, nei 16-os metų. Be to, vien bendri draudimai gali turėti ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, stumti vaikus į „tamsųjį“ internetą ir dar mažiau reguliuojamas platformas, didinti socialinę atskirtį ir riboti skaitmeninių įgūdžių ugdymą.
Todėl tikslinga, kad politinės jėgos, technologijų bendrovės, bendruomenės ir šeimos susitartų dėl bendrų principų, kuriais turėtume vadovautis formuodami socialinių tinklų politiką ir vertindami jų realų poveikį vaikų raidai.
Pirmiausia būtina vadovautis atsargumo principu – šiandien socialiniais tinklais naudojasi beveik visi vaikai, tačiau akivaizdu, kad jie nėra saugūs. Jaunimas iš esmės dalyvauja ilgalaikiame eksperimente, kurio pasekmės dar nėra iki galo aiškios.
Antra, atsakomybė negali būti palikta vien tėvams. Nors jie atlieka svarbiausią vaidmenį auklėjant vaikus, socialinių tinklų poveikis yra struktūrinis ir susijęs su pačių platformų dizainu. Todėl būtina aiškiai įtvirtinti, kad vaikų apsauga yra ir politikų, ir institucijų, ir technologijų įmonių atsakomybė.
Trečia, iš viso to seka, kad socialiniai tinklai turėtų būti reguliuojami panašiai kaip ir kiti sektoriai, kurių produktai gali kelti riziką – pavyzdžiui, vaistai, automobiliai ar net alkoholis bei rūkalai, kuriems taikomi griežti saugumo ir prevencijos standartai.
Galiausiai, kaip jau minėjau, žala kyla ne tik iš socialiniuose tinkluose esančio turinio, bet ir iš paties platformų dizaino. Algoritmiškai modeliuojami pranešimai, „patiktukų“ sistema ir kiti įtraukimo mechanizmai nėra neutralūs – jie sąmoningai kuriami siekiant maksimaliai išlaikyti vartotojų dėmesį. Todėl socialinių tinklų keliama rizika nėra atsitiktinė, o tiesiogiai susijusi su verslo modeliu, grindžiamu dėmesio ekonomikos logika. Dėl šios priežasties veiksminga politika turi apimti ne tik prieigos ribojimą, bet ir pačių platformų veikimo principų keitimą bei nuoseklų vaikų ir visuomenės atsparumo stiprinimą.
Vietoje vien nacionalinių sprendimų – bendra europinė strategija
Europos Parlamente kartu su kolegomis praėjusiais metais raginome nustatyti 16 metų amžiaus ribą socialinių tinklų naudojimui – leidžiant 13–16 metų vaikams jais naudotis tik su tėvų ar globėjų sutikimu, o jaunesniems nei 13 metų vaikams išvis nesuteikiant prieigos prie socialinių tinklų.
Vienas iš jautriausių diskusijos aspektų – kaip rasti tinkamą šių ribojimų įgyvendinimo būdą. Nors kai kurios platformos savo taisyklėse jau numato, kad jų paslaugomis negali naudotis jaunesni nei 13 metų asmenys, praktikoje nepilnamečiai dažnai vis tiek lengvai apeina šiuos ribojimus ir gauna prieigą prie turinio. Tuo pat metu kyla pagrįstų abejonių dėl asmens duomenų apsaugos ir jų saugojimo.
Todėl vienas iš galimų sprendimų – visos Europos skaitmeninė tapatybė, kuri leistų patikimai nustatyti vartotojų amžių, neatskleidžiant jautrių asmens duomenų.
Ši idėja remiasi tuo, kad vietoje dabartinių nepatikimų ar lengvai apeinamų amžiaus patvirtinimo būdų (pvz., pažymėti „man yra 18+“) būtų sukurta bendra ES skaitmeninė tapatybės sistema. Ji leistų platformoms patikrinti tik tai, kas būtina – pavyzdžiui, ar vartotojas yra vyresnis nei tam tikras amžius, neatskleidžiant tokios papildomos informacijos, kaip gimimo data, vardas ar adresas.
Praktiškai tai galėtų veikti taip: vartotojas per patikimą valstybinę ar ES sistemą patvirtina savo amžių, o socialinių tinklų platforma gauna tik anoniminį patvirtinimą („taip / ne“), ar vartotojas atitinka nustatytą amžiaus ribą. Tokiu būdu būtų suderinami du svarbūs tikslai – vaikų apsauga internete ir asmens duomenų privatumas.
Europos Komisija jau vysto vadinamąją ES skaitmeninės tapatybės piniginę (angl. EU Digital Identity Wallet), kuri, be kita ko, leis vartotojams įrodyti savo amžių ir kitus duomenis atskleidžiant tik būtiną informaciją. Vis dėlto iššūkių išliks: reikės užtikrinti ne tik techninį sistemos veikimą, bet ir visuomenės pasitikėjimą, aiškiai apibrėžti duomenų apsaugos principus bei užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui.
Dar viena svarbi europinių veiksmų kryptis – veikti koordinuotai. Tik taip Europa gali daryti realų spaudimą globalioms technologijų bendrovėms iš JAV ar Kinijos, o ne būti priversta prisitaikyti prie jų nustatomų taisyklių – bent jau tol, kol nesame sukūrę ir išplėtoję savų technologinių alternatyvų.
Tai reiškia ne tik bendrus standartus, bet ir aiškų reikalavimą keisti pačius platformų veikimo principus – ypač algoritmus, kurie formuoja informacijos srautą ir daro tiesioginę įtaką vartotojų elgsenai.
Europos Sąjunga jau žengė svarbų žingsnį priimdama Skaitmeninių paslaugų aktą (DSA), kuris įpareigoja didžiąsias platformas mažinti sistemines rizikas, ypač susijusias su nepilnamečiais, užtikrinti didesnį skaidrumą turinio moderavimo ir rekomendavimo algoritmų srityje bei atverti duomenis nepriklausomiems tyrėjams. Be to, DSA draudžia naudoti nepilnamečių duomenis tikslinei reklamai ir reikalauja aukštesnio jų privatumo bei saugumo lygio.
Vis dėlto praktikoje šių nuostatų įgyvendinimas išlieka lėtas ir netolygus. Daugelyje valstybių narių trūksta pajėgumų ar aiškiai įgaliotų institucijų, atsakingų už priežiūrą, o platformų veiklos pokyčiai nėra pakankamai spartūs. Nors Europos Komisija jau pradėjo tyrimus prieš didžiąsias platformas dėl galimo nepilnamečių apsaugos pažeidimų, bendras reguliavimo poveikis kol kas neatitinka iššūkių masto. Tai didina valstybių nepasitenkinimą ir skatina ieškoti griežtesnių nacionalinių sprendimų, nors ilgalaikėje perspektyvoje tik vieninga Europos pozicija gali užtikrinti realius pokyčius.
Todėl Europos Komisija turėtų žengti dar vieną žingsnį ir stiprinti nepilnamečių apsaugą rengiant būsimą Skaitmeninio sąžiningumo aktą. Šis teisės aktas turėtų apimti įvairius platformų naudojamus būdus, kuriais siekiama kuo ilgiau išlaikyti vartotojų dėmesį – nuo tikslinės reklamos ir nuomonės formuotojų turinio iki priklausomybę skatinančio dizaino, žaidimų elementų ar virtualių valiutų. Jo tikslas – užpildyti esamas reguliavimo spragas ir papildyti jau galiojančius instrumentus, užtikrinant veiksmingesnę vartotojų, ypač nepilnamečių, apsaugą internete, kartu išvengiant perteklinės administracinės naštos.
Technologijų įmonės turėtų būti įpareigotos teikti tikslius duomenis apie tai, kaip paaugliai naudojasi jų platformomis ir kurti veiksmingas prevencijos priemones galimai žalai. Jos turėtų peržiūrėti ir keisti pačius platformų dizaino sprendimus, kurie skatina perteklinį naudojimą ir užtikrinti griežtesnę nepilnamečiams rodomo žalingo bei manipuliatyvaus turinio kontrolę.
Pačios valstybės turėtų daugiau investuoti į švietimą, stiprindamos medijų raštingumą. Plačiąja prasme tai apima ir ekonominio bei pilietinio raštingumo ugdymą – gebėjimą atpažinti, kada vaiko dėmesys tampa preke ir kada siūloma ne paslauga, o priklausomybę skatinantis produktas. Be abejo, visai tai neveiks, jei nebus įtraukta visa bendruomenė – mokyklos, tėvai, jaunimo organizacijos, mokslininkai.
Atsakomybė negali būti palikta vienai grupei. Veiksminga socialinių tinklų politika turi būti grindžiama bendros atsakomybės principu, kuriame aiškų vaidmenį prisiima visos pusės.
Autorius yra Europos parlamento narys nuo Laisvės partijos
