Visuomenininkas, organizacijos BLUE YELLOW įkūrėjas Jonas Ohmanas, Švedijos pilietis ir patriotas pripažįsta, kad šiandien Vilniuje jaučiasi saugiau nei tėvynės sostinėje – Stokholme.
Tomas Čyvas
Švedijos karalystės vyriausybės vadovui pripažinus, kad šalyje prarasta smurto atvejų kontrolė, kalbamės su J. Ohmanu.
Problemų daug
– Ar tikrai Vyriausybė prarado kontrolę visai?
– Na, čia perdėta. Nėra ta kontrolė visai prarasta, bet problemų tikrai daug. Jų neigti neišeitų tikrai.
– Kodėl taip nutiko ir ko, žiūrint į Švedijos Karalystės patirtį nederėtų kartoti Lietuvai? Kokias pamokas reikia išmokti?
– Oi, čia kalba labai ilga. Tam yra labai daug ir labai įvairių priežasčių. Vienos neįvardinsi. Tos problemos kaupėsi ilgus metus. Ten daug sluoksnių ir reikia stiprios atskiros analizės.
– Viena iš versijų – per daug įsileistų migrantų?
– Vien tuo visko nepaaiškinsi. Tai būtų problemos paprastinimas.Viskas sudėtingiau.
– Kas dar?
– Čia reikia žiūrėti per socialinę prizmę daug giliau. Migracija – taip. O dar yra tolerancija įvairiems preparatams, įvairūs visuomeniniai procesai. Jie daug metų vyko. Net dešimtmečių.
– Ko turėtų nekartoti Lietuva, kuri pavyzdžiu sau laikė Skandinaviją?
– Ilga kalba. Skandinavijos kultūra, raida yra kitokia – tai verta atskiros analizės. Greitai nepasakysi.
– Grįžtam prie migracijos. Ar turėtų imigrantą priimanti šalis reikalauti kalbos mokėjimo? Su gan griežtu reikalavimo slenksčiu?
– Tikrai taip. Kalba turi būti vienu pagrindinių kriterijų. Svarbus reikalavimas. Kaip praktika rodo – labai veiksmingas. Kalbą išmokęs žmogus greičiau supranta ko iš jo norima, kaip elgtis ir t.t.
– Jei būtų pasakyta, kad neišlaikius egzamino, neteksi statuso leidžiančio gyventi ir iškeliausi?
– Tikrai. Taip, mano nuomone, turi būti. Žmogus privalo mokėti kalbą šalyje, kurioje pasiprašė prieglobsčio, arba šiaip nori gyventi. Tai yra pagarbos ir integracijos pagrindinis ženklas.
– Jei pavėžėju dirbantis užsienietis te sugeba lietuviškai pasakyti: „aš nekalbu lietuviškai”?
– Ne, ne. Čia tikrai nėra normalu, nėra pateisinama.
– Bet juk esama atsakymų, kad kalba per sunki, kad „aš negabus kalboms” ir pan? Ką jūs į tai?
– Ne, ne ne. Čia atsikalbinėjimai tų, kas tiesiog nenori. Aš lietuviškai išmokau gana greitai. Iš tiesų, buitiniame lygyje susikalbėti bet kuria kalba yra įmanoma per kelias savaites. Tai tikrai pakankamas laikas. O tie, kas nesusitvarko metų metais – tiesiog nenori. Tai irgi generuoja konfliktus.
– Grįžkime prie saugumo situacijos Švedijoje?
– Aš jums dabar sąžiningai pasakysiu, kad šiandien Vilniuje kartais jaučiuosi net saugiau negu Stokholme.