Kartą vienas Rašto žinovas paklausė Jėzų, koks yra didžiausias įsakymas Įstatyme. Jėzus atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis’. Antrasis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31).
Prieš savo kančią Jėzus, Vakarienės metu atsisveikindamas su savo mokiniais, primygtinai ragino juos gyventi meilėje, ištikimai laikantis jo įsakymų. „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“ (Jn 14, 21). „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12–13). Rytojaus dieną po šių pasakytų žodžių Jėzus mirė ant kryžiaus, paaukodamas savo gyvybę už visus žmones, ir pačius didžiausius nusidėjėlius, tame tarpe ir už kiekvieną iš mūsų.
Valandėlę sustokime prie minties: Jėzus už tave paaukojo savo gyvybę. Tu jam esi be galo brangus ir jis tave myli labiau už pačią geriausią žemiškąją motiną ar tėvą. Koks iki šiolei buvo tavo atsakymas į šią Jėzaus meilę? Gal mažiausiai apie tai mąstei? Gal tikėjimo reikalavimai tau buvo kaip našta? Gal dažnai pasirinkdavai nuodėmės kelią? O gal ištikimai ėjai Jėzaus nurodytu meilės keliu?
Tikinčio žmogaus gyvenime meilė turi būti pačioje aukščiausioje vietoje. Be meilės tikėjimas yra bevertis. Apie tai apaštalas Jokūbas savo laiške rašo: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! <…> Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba. Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas?“ (Jok 2, 14.19–20).
Kas mums yra brangu, apie tai nuolatos mąstome. Todėl labai naudinga pasitikrinti, apie ką dažniausiai mąstome: apie Dievą, kaip jam patikti, ar apie pinigus, kaip jų daugiau įsigyti? Apie vargstančius ir kenčiančius žmones, kaip mūsų broliai Ukrainoje, kuriems galėčiau padėti, ar apie tai, kad turėčiau kuo malonesnį ir lengvesnį gyvenimą?
Jau per trisdešimt metų gyvename laisvoje Lietuvoje, už tai turime labai dėkoti Dievui. Tačiau laisvė yra ne tik Dievo dovana, bet ir sunkus išbandymas pasirinkti ne tai, kas svarbiausia. Mus labai smarkiai veikia sekuliari kultūra, kurios didžiausiai siekiniai yra tik turtai ir malonumai. Informavimo priemonės nuolat mums kalba apie pinigus ir apie tai, kaip sėkmingiau įsikurti šioje žemėje, ir beveik negirdime kalbų apie dvasinius dalykus ir tikėjimo svarbą žmogaus gyvenime. Apie tai kalbėti tapo nemadinga. Sekuliari kultūra jau spėjo atlikti savo destrukcinį vaidmenį: esame išmirštanti tauta, šiuo metu Lietuvoje daugiau žmonių miršta nei gimsta.
Aukso verti popiežiaus Leono XIV žodžiai: „Būti krikščioniu reiškia stiprinti laisvę, paremtą tiesa, ginančia religijos, žodžio ir sąžinės laisvę visur ir bet kokiomis aplinkybėmis.“ Tik ar daugelis įsiklauso į šiuos žodžius?
Gyventi pagal tikėjimo reikalavimus nelengva. Jėzus tai gerai žinojo, todėl savo mokiniams pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri juos stiprintų šios žemės keliuose: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 16). Dažnai prašykime, kad Šventoji Dvasia mus globotų ir vestų Jėzaus rodomu keliu.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
