„Šventųjų stovykla“ nebėra tik išgalvota istorija. JAV-Meksikos pasienyje Bideno administracija pavertė ją realia. Tiesiai prieš amerikiečių akis JAV valdžia nusprendė, kad, Jungtinės Valstijos iš tiesų net neegzistuoja.
Jean‘o Raspail‘o 1973-aisiais išleistame romane „Šventųjų stovykla“, didžiulis būrys vargstančių indų Kalkutos uoste suformuoja nušiurusių laivų flotilę. Jie išplaukė Europos link: lėtai praplaukė pro Gerosios Vilties kyšulį, pro San Tomės salą, per Giblartaro sąsiaurį, kol galiausiai išsilaipino pietų Prancūzijoje. Beplaukiant flotilei, Prancūzijos visuomenę iš pradžių sukrėtė politinis susiskaldymas, tada panika, o galiausiai – žlugimas.
„Šventųjų stovyklos“ pagrindinė mintis yra paprasta: tos pačios savybės, kurios padarė Vakarus pasaulinės sėkmės pavyzdžiu, galiausiai prives prie nuopuolio. Vakarų atvirumas ir egalitarizmas atvedė prie plataus masto klestėjimo. Tačiau tas pats moralinis jautrumas, Raspailio teigimu, reiškia, jog Vakarai galėtų atremti įprastinę karinę grėsmę, bet jiems būtų politiškai neįmanoma išlaikyti savo pačių sėkmę. Jei skurstančios ir kultūriškai atsilikusios Trečiojo Pasaulio masės reikalautų iš Vakarų turtų, Vakarai paklustų tokiam reikalavimui, net jei tai reikštų jų pačių kultūros, klestėjimo ir autonomijos netektį, taigi, pačios egzistencijos praradimą. Mažiau nei po pusės amžiaus, Vakarų elitui noriai priimant į savo šalis karavanus iš Centrinės Amerikos ir Afrikos, Raspailio įžvalgos tampa ypač aktualios.
Daug kas girdėjo apie krizę JAV-Meksikos pasienyje. Vasario mėnesį netgi New York Times tai pripažino. Nuo tada visuomenės dėmesys pasitraukė nuo padėties pasienyje. Ilgus metus, amerikiečiai buvo nuodijami vis greitesniais žinių ciklais. Nuodijami televizijos ir socialinių tinklų ekosistema, kuri pabosta nuo aktualijų vos dienų ar valandų eigoje, ir pakeičia jas šviežesnėmis aktualijomis. Pietų Afrikoje kyla riaušės ir šimtai žūsta. Kaip visa tai baigėsi? Koks skirtumas! Tas ir tas žmogus sukritikavo prezidentą ir Donaldas Trumpas padarė ką nors neskoningo! (Ir nepaisant nukrypstančio dėmesio – padėtis Pietų Afrikoje nesitaiso).
Lygiai taip pat ir pasienio krizė: nuo vasario mėnesio ji pamažu tik prastėjo. Vasario mėnesį 101,000 migrantų perėjo per Meksikos pasienį į JAV. Kovo mėnesį šis skaičius pasiekė visų laikų rekordinį – 173,000 ir nuo tada, kas mėnesį buvo mušami vis nauji rekordai, pasiekę kulminaciją rugpjūtį – 208,000. Daugiau nei 1,2 milijono migrantų perėjo pasienį vien per 2021-uosius. Ir jie tebeina.
Tikėtina, kad šie skaičiai dar didesni, nes tai tik „užfiksuoti nelegalai“. Nepaisant plataus masto atvirų durų politikos, kurią taiko JAV, dalis migrantų į šalį patenka „senu geru“ būdu – nepastebėti prasmunka pro pasienio apsaugą. Taip pat tūkstančiai žmonių atvyksta į šalį kaip „turistai“ ir pasilieka joje pasibaigus vizai – jie nėra neužfiksuojami nelegalios migracijos statistikoje. Metų pabaigoje JAV nelegalių migrantų populiacija galėtų pakilti keliais milijonais.
Migrantai plūsta į šalį, o JAV pasieniečiai neturi jiems jokios galios. Kol migrantas žino, ką sakyti (tvirtinti, kad jis mažametis, arba kad siekia prieglobsčio), JAV pareigūnai spręs jo atvykimo aplikaciją pakankamai ilgai, jog iš sulaikymo centro galiausiai jis bus (be priežiūros) paleistas į valstybės vidų, kur jokios institucijos jo nei ras, nei ieškos. Ir nors didieji žiniasklaidos veikėjai šį procesą nutylės – tai vyksta kiekvieną dieną ir vis didesniais mastais.
Pasienio mieste McAllene, Teksaso valstijoje, pareigūnai skubiai stato palapinių stovyklas šimtams žmonių, kasdien vis užplūstančių šį mažą miestelį.
Mėgindamas nors sulėtinti nelegalių migrantų srovę, liepos mėnesį Teksaso gubernatorius Gregas Abottas išleido dekretą, draudžiantį transportuoti migrantus visiems, išskyrus federalinės ir vietinės valdžios institucijoms. Kai reikia vykdyti Amerikos imigracijos įstatymus, JAV teismų sistema gali likti apmirusi ilgus dešimtmečius. Bet vos Abottui panorus užkirsti kelią sisteminiam įstatymų pažeidinėjimui, teismai suskubo veikti:
„Vakarų apylinkės Teksaso valstijos teisėja Kathleen Cardone patvirtino Teisingumo departamento skubų reikalavimą, teigiantį, kad Teksaso valstijos dekretas yra „pavojingas ir neteisėtas.“ Liepos 20-ąją departamentas padavė Teksaso valstiją į teismą dėl dekreto, leidusio teisėsaugai sustabdyti ir apieškoti transporto priemonę, kilus įtarimų, kad joje gabename nelegalūs migrantai“, – praneša Catholic News Service.
„Dekretas daro nepataisomą žalą Jungtinėms Valstijoms ir individams, kuriuos JAV įsipareigojo ginti ir saugoti. Jis kelia grėsmę sulaikytų migrantų saugumui ir sveikatai, rizikuoja pasieniečių ir jų šeimų sveikata ir gyvybe bei paspartina COVID-19 ligos plitimą“, – rašė teisėja, blokuodama Teksaso gubernatoriaus dekretą.
Visa tai nėra neišvengiama stichija. Tai apsisprendimas. Prezidento Trumpo paskutiniais kadencijos metais pasienis buvo praktiškai apsaugotas. Dešimtys tūkstančių žmonių išsirikiavę laukė prie Teksaso pasienio, tikėdamiesi Bideno pergalės, prognozuodami, jog jis netęs sėkmingos Trumpo politikos. Ir jie neklydo.
Migrantai ėmė plūsti į šalį be jokių apribojimų. Jungtinės Valstijos yra užtvindomos ir mindomos žmonių ordų iš Trečiojo Pasaulio. Jei ši minia būtų ginkluota tankais ir naikintuvais, ji būtų grąžinta atgal į Meksiką. Tačiau būtent todėl, kad ji atrodo tokia bejėgė – ši invazija yra turbūt pati sėkmingiausia masinė žmonių migracija per visą istoriją.
Jeanas Raspailis buvo žmogus, kuris tai numatė. „Šventųjų stovykloje“ jis apibūdino pastarąjį migracijos pobūdį tokiais žodžiais: „tai kažkokia nauja, sofistikuota kovos forma. Apgailėtinas priešas, kuris puola neiššovęs jokių šūvių, kuris tikisi, jog mūsų gailestis jį apsaugos.
„Vakarai įsivaizduoja turintys galingas, didžias kariuomenes“, – kalba vienas iš knygos personažų. „Na, jie neturi. Jie nebeturi jokių armijų.“ Jungtinės Valstijos nebedrįsta pareikšti, kad jų pasienis yra tikras. Jos yra pernelyg moraliai pasimetusios, kad sutrukdytų svetimšalių masėms nevaldomai kirsti pasienio ribą. Masėms, apsiginklavusiomis savo vaikų išgąsčiu, kuriuos labai gudriai veda priešais save.
Raspailio istorija, Prancūzijos prezidentas vaidina kertinę rolę, lygiai tokią pačią, kurioje dabar atsidūręs prezidentas Bidenas. Atvykstant migrantų flotilei, prezidentas kreipiasi į tautą. Jis pristato, kokios pasekmės laukia šalies, jei ši priims migrantų flotilę: pusantro tūkstantmečio gyvuojančios prancūzų tautos galas.
„Penkios valandos nuo dabar, naujai dienai auštant šį Velykų Pirmadienio rytą, mes arba prarasime, arba išsaugosime savo tautos vientisumą, gyvavusį tūkstantį metų ir daugiau. <...> Kaip jūsų prezidentas, išrinktas tautos, aš negaliu likti pasyvus. Aš suprantu, kad dauguma mūsų žmonių laiko nepateisinamu jėgos panaudojimą prieš pavargusius, badaujančius ir bejėgius oponentus. Taip, aš suprantu kaip jie jaučiasi. Ir visgi, mano draugai, bailumas prieš silpnuosius yra pats subtiliausias ir pats pražūtingiausias bailumas.“
Tačiau lemiamu momentu prezidentas susvyravo. Vietoje to, kad duotų leidimą Prancūzijos kariuomenei sustabdyti migrantų atvykimą, jis leidžia kiekvienam kariui apsispręsti pagal savo sąžinę. Prezidentui atsisakius imtis lyderystės, kariuomenė kaipmat subyra: migrantai atvyksta, pereina per visą Prancūziją iki Paryžiaus, kur jie iškelia naują režimą, vėliau pradėsiantį priespaudą prieš Prancūzijos istorinę populiaciją.
Šią dieną, prezidentas Joe Bidenas simbolizuoją tokį patį lyderystės apleidimą. Kovo mėnesį, jo žinutė migrantams buvo „neikite.“ Prieš du dešimtmečius, Bidenas gyrėsi, jog balsavo už pasienio tvoros statybą ir kalbėjo apie būtinybę bausti darbdavius, samdančius nelegalius migrantus. Ir žinoma, jis prisiekė pakelti pasienio patrulių finansavimą.
Žinoma, Bidenas niekada nenorėjo stipriai kovoti su imigracija. Jo teiginiai tebuvo skirti sukurti apgaulingą ramybę rinkėjams, jog nelegalių migrantų krizė yra „patikimose rankose.“
Remiantis dabartiniais Bideno veiksmais, šis klipas atspindi jo tikrąjį požiūrį į esamą padėtį:
Geriau pagalvojus, Bideno pasidavimas prieš atvirų sienų kultą yra daug labiau apgailėtinas už tą, kuris buvo aprašytas Raspailio romane. „Šventųjų stovykloje“ Prancūzija žlugo, nes jos lyderiai atsisakė žudyti, kad išsaugotų savo šalį. Dabarties Amerikoje, ji žlunga, nes jos lyderiai atsisako atrodyti rūstūs ir netolerantiški.
Turėti tikrą pasienį reiškia žiūrėti į masę pavargusių, skurstančių ir bejėgių žmonių ir sakyti „atsiprašau, bet ne.“ Tai reiškia rasti juos darbovietėse, deportuoti ir nubausti jų darbdavius. Tai reiškia deportavimą į jų kilmės šalis net jei jie rėkia, priešinasi ar kuria klipus su verkiančiais vaikais.
Amerikos režimas yra nepajėgus išlaikyti šio testo. Dabar jo paslaptis atskleista: pasirodyk prie Amerikos durų ir būsi apdovanotas. Šalis su didžiausia pasaulyje karine jėga (ar bent jau pačia brangiausia kariuomene) leis įvykti didžiausiam svetimšalių antplūdžiui žmonijos istorijoje.
1985-ųjų „Šventųjų stovyklos leidime“ Jeanas Raspailis paaiškina kaip jo romano vizija skiriasi nuo ateities, kurią jis iš tikrųjų numatė:
„Šventųjų stovyklos siužetas trunka tris dienas pietų Prancūzijos krantuose. Iš tikrųjų tokie įvykiai truktų ne tris dienas, o, vykstant nuolatinėms konvulsijoms, bent keletą dešimtmečių, ankstyvajame XXI amžiuje. Kiekvienu lygmeniu: tautos, rasės, kultūros, individo – dvasia yra tai, kas laimi visas svarbiausias kovas ir išbandymus. Tik dvasia, iš kurios aukso ir bronzos galima nukaldinti mus saugančius skydus. Mumyse aš nebematau jokios dvasios. <...> Smulkusis buržujus yra aklas ir kurčias, jis toliau elgiasi idiotiškai, pats to nesuprasdamas. Patogiai tebesėdintis savo klestinčiame krašte, jis klykia žvelgdamas į kaimyną: „priveskite turtinguosius susimokėti!“ Ar jis supranta, kad tai jis yra tas turtingasis, ir kad šis teisingumo ir revoliucijos riksmas, skleidžiamas milijonų balsų, bus nukreiptas prieš jį ir tik prieš jį?“
Kur Raspailis suklydo? Tik vienoje vietoje. Raspailio romane, migrantai keliavo laivais. Šiandienos migrantai pasipelno iš nemokamų kelionių lėktuvais. Apsilankykite miles4migrants.org ir rasite organizaciją, kuri už paaukotus pinigus perka lėktuvų bilietus prieglobsčio prašytojams.
Prieš 48 metus, Jeanas Raspailis numatė, jog Vakarų šalys tiesiog atsisakys savo egzistencijos, nenorėdamos priimti realybės, kurioje egzistuoja turtingos ir skurstančios tautos. Dabar mes matome kaip ši vizija tampa tikrove.
Išversta iš revolver.news
