Žodžio laisvė, laisva žiniasklaida – visą tai nepriklausomybės pradžioje buvo pergalės prieš sovietinę cenzūrą simboliai. Deja, dabar vis daugiau girdime nuomonių apie tai, kad cenzūros laikai Lietuvoje grįžta. Pasitikėjimo reitingas žiniasklaida rekordiškai žemas, o naujos valdžios iniciatyvos verčia klausti, ar dar turėsime žodžio laisvę apskritai.
Kaip žinia, prasidėjus karui Ukrainoje buvo pradėta mąstyti, kaip galima sutrukdyti Rusijos informacinei galiai Lietuvoje. Nors tikslas karo fone atrodo išties reikalingas, paskutiniai vyriausybės pasiūlymai panašesni ne į priešiškos informacijos užkardymą ar atsakomybės prieš melą taikymą, o į kritikų nutildymą.
Premjerės Ingridos Šimonytės vadovaujamo kabineto pasiūlymai Žurnalistų etikos inspektoriui suteikti išskirtines galias, kurių dėka be teisėsaugos sprendimo šis pareigūnas galės reikalauti šalinti internetinį turinį, atrodo, žymi oficialų cenzūros sugrąžinimo laiką Lietuvoje.
Tiesa, tokie sprendimai bandomi pateikti kaip pažanga. Jau anksčiau girdėjome apie virtualius policininkus, sekančius veiklą internete ir galinčius užkardyti vieną ar kitą portalą. Tada lyg ir suvokta, kad policininkui nuspręsti savarankiškai dėl žodžio laisvės suvaržymų kažkaip netinkama, gal ir kompetencijos vertinant trūksta.
Tada pirštu durta į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą – juk jie geriau susipažinę su žiniasklaidos priemonėmis Lietuvoje, šios srities specialistai. Tačiau visai neseni įvykiai, kuomet šios inspekcijos atstovai prie vadinamų „vatnikiškų“ ir atvirai prorusiškų portalų įrašė ir nieko antivalstybiško neturinčius, bet valdantiesiems, matyt, ne itin patinkančius internetinius kanalus, tapo aišku, kad objektyvumo, argumentų iš naujojo cenzoriaus galime nesitikėti.
Klaida? Bet kaipgi tada dėl neginčijamo inspektorių profesionalumo ir įsigilinimo į žiniasklaidos situaciją mūsų šalyje? Panašiau ne į „žioplumą“, bet į konkretų politinį angažuotumą.
Toks žurnalistų etikos inspektorių šališkumas, papildytas valdžios suteiktais jiems raumenims, galėtų pastatyti šalį į itin pavojingą padėtį, kur būtų galutinai paminama žodžio laisvė, tildomi kritikai, smaugiami politiniai oponentai, naikinant juos ne tik ignoravimu masinėse žiniasklaidos priemonėse, bet užkardant ir bet kokią jų idėjų sklaidą internete.
Ar prieštaravimas tokiems draudimams reiškia, kad išties neturėtų egzistuoti jokia atsakomybė už skelbiamą informaciją? Ar tai reiškia, kad žodžio laisvė turi būti beribė? Ne.
Lietuva, kaip bebūtų, vis dar yra teisinė valstybė kur visi, tiek institucijos, tiek užsigavę piliečiai gali kreiptis į teismą. Galima pristatyti teismui tariamai melagingą informaciją, dokumentus, įrodymus, argumentus, jei teismui reikia papildomos informacijos, jis savo ruožtu gali pasikviesti žurnalistų etikos inspektorių, pasidalinti savo nuomone.
dėl žiniasklaidos priemonės užkardymo turi spręsti teismas, o ne vis naujai valdžios formuojami cenzūros batalionai.
Tačiau laisvoje šalyje, jei tik mes kovodami prieš Rusiją patys nesiekiame ja patapti, negali būti jokių policininkų, inspektorių ar inspektoriams pavadovaujančių politikų, nurodančių kokį turinį trinti ir ką Lietuvoje kalbėti.
Išties, gali būti, kad Lietuvoje yra melo, propagandos, galbūt, ir neaiškiais finansais paremtų žiniasklaidos priemonių, bet dėl jų užkardymo turi spręsti teismas, o ne vis naujai valdžios formuojami cenzūros batalionai.
Lietuvoje išaugo nauja karta politikų, kurie nebeatmena kovos už žodžio laisvę kainos, tad cenzūriniai sprendimai jiems neatrodo kaip kažkas neigiamo, prieštaraujančio esminiams Respublikos principams. Dar daugiau, per trisdešimt metų Lietuvoje mes ne puoselėjam žodžio laisvę, bet žudom Sąjūdžio pasiekimus, reprodukuodami sovietinės cenzūros tradicijas.
Štai Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės – Nielsen reikalavimas, kad per kitą Kovo 11 –ą Signatarų klubo atstovo sveikinimo kalba būtų „suderinta“ su Seimo kanceliarija yra ne kas kitas kaip tarybinio, netgi kgbistinio mąstymo išdava.
Nors vaikai už tėvų klaidas neatsako, tačiau jiems elgiantis panašiai, kaip jų klydę tėvai, paraleles brėžti, matyt, galime. Ir tokie nokautuojantys parlamento lyderės pareiškimai atskleidžia ne ką kitą, bet faktą, jog KGB karininko dukra, išaugusi atitinkamoje mąstymo struktūroje, nepaisant laikmečio ar užimamų politinių pareigų, elgsis panašiai, kaip ir senojo represinio aparato nariai.
Jau pasiektas toks lygmuo, kad net pareiškimai apie suderintas iš anksto kalbas ir pareiškimus mūsų Seimo pirmininkei ar kitiems politikams neatrodo kaip kažkas nenormalaus. Cenzoriai veikia net nebesusimąstydami, kad reprodukuoja sovietinę cenzūrą. Jiems tai – norma.
Ukrainai kovojant vardan laisvės iš mūsų valdžia Lietuvoje planuoja atimti žodžio laisvę. Nepaisant milžiniško informacijos kiekio ar siaubingų vaizdų, kurie mus blaško ir baugina, privalome išlikti itin budrūs šiandien, kad neatiduotume nei centimetro ir savo laisvės. Apginti savo tikrąją ketvirtą valdžią irgi pareiga.
Kitaip atsibusime šalyje, kur valdžią galėsime tik pagirti.
Laikmetis.lt
