Prancūzų choreografės Christine Bonansea, prieš metus sukurtam spektakliui „OH“ plojo Niujorko ir Berlyno publika. Menininkė tęsia spektaklio kūrimo ciklą ir su Kauno šokio teatro „Aura“ tarptautine trupe „OH-2“ premjerą pristatys tarptautinio šokio festivalio „Aura 29“ metu, spalio 3-ąją. Su Christine Bonansea apie „OH-2“ kalbasi Edita Grudzinskaitė.
Spektaklio pavadinimas „OH-2“ primena cheminę formulę. Ką nagrinėjote šokio aikštelės laboratorijoje?
Spektaklio pavadinimas reiškia „Tik žmogus“ (angl. „Only Human“). Mane ypatingai domina žmogaus santykis su erdve: tiek vidine, tiek mus supančia.
Ką turite galvoje sakydama „vidinė žmogaus erdvė“?
Mes nuolat bandome susivokti savyje – „aš“, „mano“. Tačiau tuo pat metu santykyje su erdve mes skylame į daugybę dalelyčių, tarsi pasidauginame, reaguodami į skirtingas aplinkybes, situacijas, žmones, prisitaikydami ir atsižadėdami savęs.
Esame apdovanoti šešiais pojūčiais, tačiau mes tiek daug investuojame į mus supančia išorinę erdvę, kad pamirštame save. Ryšiai su mūsų šešiais pojūčiais trūkinėja.
Mes nebekvėpuojame taip, kaip įrašyta mūsų prigimtyje. Ką mes valgome? Ar skonėjamės, ar mėgaujamės? Gal rūkome? Gal geriame? Ką krauname į save per regą ir klausą?
Kartu su civilizacijos užduotu tempu mūsų įpročiai pasikeitė. Mes prarandame ryšį su savimi.
Minėjote, kad jus įkvėpė F. Nyčė ir jo veikalas „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. Jo filosofija paliečia daugybę temų. Kas konkrečiai jo mąstyme jus sudomino?
F. Nyčė daug kvestionavo žmogų, jo santykį su Dievu, mūsų žmogiškąją struktūrą, sistemą. Jis puikiai jautė ir suvokė civilizacijos įtaką. Egzistencialistai – Ž.P. Sartras, taip pat L. Fuko, gilinosi į struktūras, į visuomenėje susiformavusias schemas, kaip mes elgiamės vienas su kitu.
Mes „ištriname“ žmones. Kas gi yra žmogus? Niekas. Sekantis, sekantis, sekantis…
Panika tampa mūsų nūdienos aktualija, nes laikrodžio rodyklė sukasi kelis kartus greičiau, nei anksčiau. Mes esame sistemoje tarsi spąstuose. Nebegalime kontroliuoti net to, ką patys sukūrėme.
Grįžime prie spektaklio pavadinimo „Tik žmogus“. Pakomentuokite plačiau.
Aš esu vienas. Vienintelis. Nepakartojamas. Tai viena tiesos dalis. Tačiau mes ją suvokiame iškreiptai. Aš vieninintelis toks, geriausias, tobulas, beveik Dievas, Dievas. Žmogaus ego versus „kiti“.
Mes norime būti kažkuo daugiau nei esame: noriu būti geriausiu, kiečiausiu, turėti daugiau, dar daugiau, daugiausiai, noriu „kokybiško“ kūno. Kuo mes tampame? Klounais, robotais, lėlėmis, bandome įsisprausti į svetimus kūnus, apsikarstę daiktais, apsupti technologijų, prietaisų.
Yra kita tiesos dalis. Ar aš vienas? „Lonely one?“ Viso labo tik menkas žmogus?
Kartą kalbėjausi su astrofiziku, kuris pasakė: „Niekam tu nerūpi, žmogau. Žmonija yra niekas. Pažiūrėk į visatą ir jos begalybę. Mes esame niekas, tu supranti?“ Iš tiesų, mes tik žvaigždžių dulkės, nuolat galvojančios, kad esame centras.
Susireikšminimas veda civilizaciją link beprotybės. Kaip tu save bepozicionuotum, esi tik žmogus šioje planetoje.
Ar šokio aikštelė taps mini visata, kurioje susigrums ego ir „kiti“?
Taip, net ir žiūrovai yra toji erdvė. Vienas ir vienas, jau yra du. Kuomet yra du ir dar daugiau, atsiranda ryšys, santykiai, kyla įtampa.
Mes užimame vis daugiau ir daugiau erdvės, kol mums patiems jos nebelieka. Tai tokia prieštara mūsų elgesyje. Mes skverbiamės į išorę, o vidus traukiasi.
Tu esi tu, bet tuo pat metu tu bet kada gali būti pakeistas, nustumtas. Gyvename „nepakeičiamų nėra“ laikais.
Kiek šokėjai turi įtakos spektaklio galutiniam rezultatui?
„Auros“ šokėjai labai imlūs, atviri ir techniški. Tačiau spektaklyje man svarbu ne pati forma, bet kas vyksta – aplink mane ir mano viduje. Labai svarbu energija, kurią šokėjas transliuoja.
Kai kurios spektaklio dalys turi labai griežtą choreografiją, bet yra dalių, kuriose šokėjai laisvi būti čia ir dabar ir reaguoti. Judesys kyla iš kontakto, iš pojūčių, kurie gimsta prisilietus prie kito, iš kontakto su erdve.
Viena ryškių spektaklio dedamųjų yra vaizdo projekcijos. Ar šokėjai kontaktuoja ir su jomis?
Ne. Jie įrėminti jose. Visiškai integruoti. Projekcijos yra abstrakčios. Daug simetrijos, švarių linijų, kampų, bangų, matematikos.
Spektaklyje kuriama erdvė pasitelkiant šviesas, projekcijas, garsą. Toje erdvėje apgyvendinu žmogų.
Vaizdo projekcijos – tarsi formulė, sistema. Nenoriu būti labai tiksli aiškinant reikšmes, vengiu demonstravimo, savo kūryba nenoriu sakyti: „Žiūrėkite, tai reiškia tą ir tą.“
Šokėjai dėvi sniego baltumo kostiumus. Ar „balta“ yra simbolis ar techninis sprendimas, norint tą integralumą dar labiau išryškinti?
Taip, balta spalva šiuo atveju man tarnauja tarsi drobė, ant kurios šviesos maksimaliai gali žaisti. Kartais net naudojamas koncertinis apšvietimas. Balta spalva suteikia galimybę integruotis į erdvę, viską absorbuodama.
Ko spektaklyje daugiau – nuorodų, klausimų ar atsakymų?
Aš nemanau, kad esu pajėgi duoti bet kokius atsakymus. Tai meninis darbas, kurio tikslas išprovokuoti didesnį žiūrovų jautrumą vienam ar kitam klausimui. Tu sukuri emociją. Ta emocinė įkrova, priverčia juos kažkaip jautriau, gal kitu kampu pažiūrėti į klausimą.
Juk meno tikslas – pasakyti: „Pabusk, žmogau“.
Žadinsite publiką triukšmu?
Iš tiesų, garso takelis labai fizinis: elektronika, lyg galinga užkrauta baterija, kuri skleidžia garsus, bet ne melodijas. Aikštelėje sukuriama ekstremali įtampa.
Vienas kūnas, daug kūnų, daug santykių, prieštara, izoliacija, situacijos, kurios kuria tam tikras emocijas.
Paprastai publiką lengviau sujaudinti grožiu – melodinga muzika, gražiais kostiumais. Pirmąją spektaklio dalį pristatėte Niujorke ir Berlyne. Kokios publikos reakcijos sulaukėte?
Berlyne prieš spektaklį publika buvo pakviesta klausytis triukšmo koncerto. Vienas žiūrovas po spektaklio priėjo ir sako: „Būsiu atviras, pradžioje, galvojau, ką aš čia veikiu? Triukšmas. Nenoriu. Vėl bus kažkoks eksperimentas. Norėjau išeiti, bet taip džiaugiuosi, kad pasilikau spektaklyje. Mane stipriai sujaudino reginys“. Tai tik vienas pasidalinimas, bet iš tiesų su publika užsimezgė stiprus emocinis ryšys, žiūrovai buvo paliesti. Tikiuosi, taip bus iš šį kartą.
Koks jūsų pačios santykis su tema asmeniniame gyvenime?
Man visuomet buvo neramu dėl ateities. Gerai atsimenu Černobylio įvykius, močiutės, kuri išgyveno du karus, pasakojimus. Tai labai traumuojančios patirtys. Mes užaugome ant daugybės karų pelenų. Kodėl mes taip elgiamės vieni su kitais, iš kur tiek išmonės žudyti vieni kitus pačiais įvairiausiais būdais?
Jei mes nieko nedarysime, suvalgysime patys save. Dabar daug galimybių kurti savo projekciją virtualiame pasaulyje. Kiek virtualūs mes galime būti? Kol išnyksime? „Avataras“ – mūsų ateitis. Kūno transformacijos, bendravimas su „profiliais“, bet ne žmonėmis. Realybė prieš virtualų pasaulį. Kas nugalės?
Sutinku žmonių, kurie numojam ranka: „Po mūsų nors ir tvanas“. Aš negaliu su tuo taikytis, aš nerimstu, galvoju, ką aš kaip asmuo galiu padaryti. Noriu kovoti. Kartais aš net pagalvoju, kad turiu mesti menus ir rasti kitą, aktyvesnę formą kovoti už ateitį.
Daugiau apie festivalį „Aura 29“, programa, bilietai: www.dancefestival.lt
„Auros“ inf.
