Kada verta pasikliauti vaistais, o kada – vaistiniais augalais? Tokio atsakymo ieško ne vienas žmogus, užpultas įvairių negalavimų. Daugelis augalų yra kaip unikali receptūra, prie kurios neprisilietė žmogaus ranka. Tačiau ištirtos ir aprašytos augalinės kilmės veikliosios medžiagos – tik menka dalis to, ką dovanoja gamta.
Vaistažolės gali būti net turtingesnės už Mendelejevo lentelę, kurioje suklasifikuoti cheminiai elementai. Dėl šios priežasties fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius apgailestavo, kad augalų terapija kurį laiką buvo nepelnytai užmiršta.
Tačiau tokie klasikiniai augalai kaip gudobelės, sukatžolės, valerijonai yra naudojami nuo senų laikų, o spiritinių tinktūrų ir ekstraktų receptai išliko per amžius, jie yra saugūs ir efektyvūs.
Su širdies veikla susiję negalavimai ypač dažni, net darbingo amžiaus žmonės neretai skundžiasi, kad nuo menkiausio fizinio darbo dažnėja pulsas, atsiranda dusulys, sunkumas širdies plote, taip pat vargina nerimas, padidėja cholesterolio kiekis. Tokiu atveju gudobelės, sukatžolės ir valerijonai – neįkainojama pagalba žmonėms, ne skubantiems griebtis cheminių preparatų, o ieškantiems alternatyvių gydymosi būdų.
Šiuolaikinės technologijos neaplenkė eksperimentų su augalais. Yra žinoma, kad vaistažolių deriniams netgi skiriamas ypatingas dėmesys, nes mokslininkams pavyko nustatyti, kad augalų mišiniai veikia sinergijos principu, kai viena medžiaga pagerina kitos medžiagos pasisavinimą žarnyne, todėl sudėtinis preparatas veikia kur kas greičiau ir stipriau, nei atskirai naudojami augalai.
Daugelį metų tyrinėjate vaistingąsias augalų savybes. Kuo jus patraukė augalai?
Medicinos mokslas yra sukaupęs didelę gydymo patirtį vartojant hormonus ir antibiotikus, bet fitoterapija pastaruoju metu pasaulyje išgyvena atgimimą.
Yra ne viena priežastis, kodėl medicina grįžta prie augalų temos.
Be antibiotikų ir hormonų neįmanoma įveikti sunkių būklių, tai efektyvus gydymo būdas, tačiau šių vaistų nepagrįstas taikymas padarė ir juodą darbą.
Puikiai žinau, kad niekas neskirs augalų, jei prasidėjo apendikso priepuolis, staiga pakilo kraujospūdis, ištiko infarktas ar insultas. Šiuolaikinė medicina pagrįsta stipraus poveikio cheminių junginių vartojimu. Bet farmacijos industrija išleidžia vis daugiau pinigų kurdama naujus vaistus būtent iš augalų. Pastaruoju metu atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų, ieškant unikalių biologinės kilmės medžiagų, todėl grįžtama prie tradicinių vaistažolių.
Kokių netikėtų rezultatų jau pasiekta?
Vienas proveržių – tai 2015 metais Nobelio premija medicinos srityje, skirta už kiečio vartojimą gydant maliariją. Taip buvo įvertinti kinų mokslininkės Youyou Tu darbai. Ji atrado artemizininą – vienos rūšies kiečių (Artemisia) kaupiamą vaistingąją medžiagą, kuri padėjo reikšmingai sumažinti maliarija užsikrėtusių pacientų mirštamumą. Šios mokslininkės atradimas buvo iš dalies pagrįstas kinų tradicinio gydymo vaistažolėmis žiniomis.
Ne tik kietis sulaukė mokslininkų dėmesio. Pastaruoju metu daug vilčių siejama su vaistiniu augalu sukatžole. Patariama vartoti šį augalą sergant širdies ir kraujagyslių neuroze, širdies raumens uždegimu, turint širdies ydą. Dėl raminamojo poveikio sukatžolė padeda gydyti depresiją, mažina nerimą, stresą.
Iš tikrųjų sukatžolė yra naudinga ne tik širdžiai, ji taip pat pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Tai – pavyzdys, kad tradicinių augalų taikymo sritys medicinoje vis labiau plečiasi, nes jie turi unikalių savybių, kurios atrandamos iš naujo.
Kodėl kai kurie gydytojai nenori pripažinti vaistinių augalų kaip efektyvios pagalbos?
Yra plona gija, skirianti augalų preparatus nuo vaistų. Iš tikrųjų turėtume aiškiau apibrėžti tai, ką vadiname vaistais.
Medikų skepticizmą lemia įvairios priežastys. Viena jų – iki šiol nėra sukurtų reikalavimų, kaip įteisinti augalinius preparatus. Laikantis tų pačių principų, taikomų išgrynintiems cheminiams junginiams, neįmanoma registruoti augalų produktų kaip vaistų, nes augaluose yra ne vienas biologinis junginys, jų gali būti dešimtys ar net šimtai.
Esu įsitikinęs, kad atliekant vaistinių žaliavų klinikinius tyrimus reikėtų vadovautis kitais kriterijais, nei tiriant vieną veikliąją medžiagą, kuri naudojama cheminiams vaistams.
Yra daug atliktų eksperimentų, liudijančių, kad gudobelė gerina širdies veiklą, padeda aprūpinti deguonimi širdies raumenį, mažina kraujospūdį, plečia kraujagysles, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, stabdo viduriavimą, varo šlapimą, ji tinka vartoti nuo nemigos. Gudobelių vaisiuose yra daug antioksidantų, apsaugančių limfocitus nuo jonizuojančio spinduliavimo.
Nustatyta, kad gudobelės turi apie 150 veikliųjų medžiagų. Bet šios žinios pakimba ore, nes nėra atlikta tokių klinikinių tyrimų, kurie būtini kuriant naujus cheminius vaistus.
Kokių netikėtumų gali laukti tyrėjai, dirbantys su augalais?
Kartais vaistingųjų augalų eksperimentų rezultatai sukelia priešingas pasekmes. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje buvo uždrausta vartoti šalpusnį, nes jis gali veikti baltuosius kraujo kūnelius limfocitus ir sukelti kraujo ligas vaikams, nes jie yra labiausiai pažeidžiami.
Tai buvo nustatyta, išskyrus iš šalpusnio vieną alkaloidą. Dėl vienos šios medžiagos šalpusnis atsidūrė draudžiamų augalų sąraše, bet tai nesąmonė, nes šalpusnis nėra nuodingas augalas. Sakyčiau, kurdamas augalus kaip receptus Dievas nedarė klaidų, jis elgėsi tvarkingai.
Gudobelės, sukatžolės ir valerijono derinys širdžiai puikiai žinomas vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojams. Kuo jis ypatingas? Ar jis tinkamas tik pagyvenusiems?
Tai nepamainomas derinys žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių riziką. Tam tikri žolelių deriniai kartu veikia stipriau, nei kiekvienas augalas atskirai, ir suteikia saugumo – neleidžia pasireikšti galimam kurio nors iš augalų šalutiniam poveikiui. Gudobelės, sukatžolės ir valerijono derinys pasižymi koncentruotu tam tikrų ligų gydymo poveikiu.
Žinoma, kad gudobelės mažina įtampą, kraujospūdį bei cholesterolio kiekį kraujyje, reguliuoja širdies ritmą, išvaduoja nuo galvos svaigimo, dusulio.
Sukatžolės reguliuoja širdies veiklą, lėtina širdies ritmą, stiprina jos susitraukimus, Sukatžolėmis gydoma hipertonija, širdies ir kraujagyslių neurozė.
Trečias svarbus širdžiai augalas yra valerijonas. Jo šaknyse esančios veikliosios medžiagos ramina nervų sistemą, gerina širdies kraujotaką, širdies raumens mitybą, malšina skausmą širdies plote. Valerijonai naudojami įvairiuose augaliniuose mišiniuose, skirtuose ne tik nervų sistemos, bet ir širdies bei kraujagyslių, virškinimo ligoms gydyti.
Kad galėtume sustiprinti širdies raumenį ir sureguliuoti kraujospūdį, galime išbandyti šių trijų augalų mišinį kaip spiritinę ištrauką. Tai veiksminga priemonė, nes veikia trijų augalų gydomosios jėgos: valerijonai ramina, sukatžolės slopina nerimą, ir reguliuoja kraujospūdį, o rūgštūs gudobelių vaisiai gerina kepenų darbą ir mažina cholesterolio kiekį kraujyje.
Kodėl ruošiant gudobelės, sukatžolės ir valerijono mišinį širdžiai yra būtinas etanolis? Galbūt paprasčiau vaistažoles užpilti verdančiu vandeniu?
Spiritinė tinktūra ir ekstraktas – tai senos vaistų formos. Kol žmonija nemokėjo išgryninti spirito, būdavo naudojamas vynas. Yra žinoma, kad spirite tirpsta biologiškai aktyvios medžiagos, todėl jų koncentracija didėja. Tai padeda sukaupti augaluose esančius flavonoidus, antioksidantus.
Jei vaistingąsias žoleles laikome spirito tirpale, pavyksta kur kas greičiau pasinaudoti jų savybėmis. Dalis veikliųjų medžiagų pasisavinamos per burnos gleivinę, vadinasi, nereikia laukti, kol jos atsidurs skrandyje, bus tuoj pat jaučiamas teigiamas poveikis širdžiai, kraujagyslėms, nervų sistemai bei virškinimui.
Dar vienas svarbus dalykas – spiritas yra rūgštaus skonio, o tai gerina skrandžio veiklą, taip pat veikliųjų medžiagų pasisavinimą plonajame žarnyne. Taigi spiritinės tinktūros yra svarbios žmonėms, kurie skundžiasi dirgliu skrandžiu, kuriems trūksta virškinimo sulčių ir fermentų, kuriuos kamuoja žarnyno sutrikimai. Jei naudotume ne augalų tinktūrą, o, tarkim, jų sausus miltelius, būtų kur kas lėtesnis ir švelnesnis veikliųjų medžiagų poveikis.
Ar alkoholio kiekis, esantis tinktūrose, gali sukelti priklausomybės ligą?
Mūsų visuomenėje verda daug aistrų dėl alkoholio prieinamumo. Yra ir tokių nuomonių, esą reikia viską drausti, net farmacinius produktus – spiritines tinktūras ir ekstraktus. Manau, nėra protinga kritikuoti augalinį preparatą vien dėl to, kad jo gamybai naudojamas alkoholis.
Vaisto informaciniame lapelyje yra pateikta informacija apie saugią dozę, tai 15–20 lašų. Nuo tokios dozės nė vienas žmogus nepasidarė priklausomas, mokslas neįrodė tokio fakto.
