Atminties pri(ch)vatizacija – istorikė Rasa Čepaitienė apie Sausio 13-osios minėjimą

Kas gi šią sausio 13-ąją įvyko prie LRS?

Jau eidama į minėjimą, ties Nacionalinės bibliotekos galiniu fasadu buvau policijos apgręžta ir nukreipta kitur, nes, pasirodo, reikėjo leidimo(!) sutrumpinti kelią, paprasčiausiai praeiti gatve.

Pareigūnai kas keli žingsniai, policijos automobiliai, kaip vėliau paaiškėjo, kiemeliuose suslapstyti “kiborgų” pilni autobusiukai, atvažiuojančiųjų į Vilnių žeminantis tikrinimas ir dirbtiniai, jokiais įstatymais ar realiu poreikiu nepagrįsti suvaržymai patekti prie seimo – visa tai nuteikė be galo slogiai ir neprisidėjo prie minėjimui deramos, iškilmingos atmosferos kūrimo. Priešingai, atėjusi prie tvoros pamačiau dėl tokios tvarkos neišvengiamai augančią įtampą, pasipiktinusių žmonių minios negausiam “užtvorinių” būreliui išrėkiamus karčius priekaištus. “Aš čia budėjau tada sausį, o dabar jūs mane kaip gyvulį laikysit aptvertą?” – tokie ir panašūs šūksniai lydėjo glaustai priešais žiūrovus išsirikiavusių policininkų eilę ir ne vieną, praeinantį į “laisvąją zoną” link “pateptųjų”.

Atsidūriau šalia vyriškio invalido vežimėlyje, kuris, rodydamas nukentėjusiojo pažymėjimą, klausė, ar jis galėtų atstoti leidimą patekti anapus įspūdingos metalinės tvoros, patikimai atskirusios “elitą” ir “runkelius”. Neturėjau ką jam atsakyti… Jei atvirai, jausmas buvo šlykštus, “lyg į dūšią pripaškūdyta”, kaip sakoma mano krašte.

Pasėjęs vėją, pjausi audrą. Todėl neįtikina valdančiųjų dabar liejamos krokodilo ašaros apie neva išniekintą Sausio 13-osios didvyrių atminimą. Tai jie jį seniai išniekino, sukurdami parazitinę ekonomiką, įvesdami pandemijos valdymo poreikių neva nulemtą piliečių segregaciją, cenzūrą ir sisteminių patyčių “kultūrą”, atvirai pamindami Konstituciją ir įstatymus, sugriaudami santykius su kaimynais, įsukdami krizės smagratį. Auganti socialinė, kultūrinė, sostinės ir provincijos, privilegijuotųjų ir vadinamosios tamsuomenės, paklusniųjų ir maištininkų atskirtis, dabar jau prikišamai įgavusi ir atviros simbolinės bei fizinės atskirties pavidalą, vargu ar buvo tai, apie ką svajojo ir ko troško Lietuva 1990-aisiais, už ką buvo pasiruošusi gyvybę paaukoti. Ir vakar tai tapo iki skausmo akivaizdu.

Yra tie, kurie atsimena teisingai. Kuriems misteris Landsbergis sugriovė blogio imperiją ir sau pri(ch)vatizavo Sąjūdžio atminimą bei moralinį kapitalą, kuriuo dangstantis ir buvo sukurta bei įteisinta santvarka, kurios pribrendęs vaisius vakar nukrito. Ir tie, kurių atsiminimai ir darbai jau, pasirodo, nieko nebereiškia ir nieko verti. Jie prisimena, galvoja, elgiasi, veikia ne taip, kaip elitui patiktų, todėl paprasčiausiai paskelbiami nežmonėmis. Fašistais ir jedinstvininkais. Pamišėliais. Nors ką bendro turi fašistai, kokiais, priminsiu, sąjūdininkus vadino sovietinė propaganda, su komunistinio režimo išlaikymu besirūpinančiais veikėjais, taip ir lieka neaišku.

Kas labiau išniekino žuvusiųjų atminimą? Teisiamos už korupciją partijos pirmininkė su kagėbistinėmis šaknimis, dėl kurių jai niekada nebuvo gėda? Premjerė, nepraleidžianti progos įgelti ir pasityčioti iš valdomųjų, kraudama jiems vis sunkesnes pandemijos kaštų ir apribojimų naštas? Ar jų kalbas kurtinančiai nušvilpę protestuotojai?

Jautrūs inteligentai dabar grąžo rankas – ah, kaip baisu, nelaiku ir nevietoje! Bet, kada, atleiskite, būtų tas tinkamas laikas ir vieta, jeigu nei į vieną iki tol vykusią protesto akciją ši valdžia nemalonėjo niekaip atsižvelgti, bent ateiti ir išklausyti žmonių? Priešingai, nesiskaitymas ir patyčios, savo galios demonstravimas tik augo ir stiprėjo.

Ne žmonės, o patys valdantieji apsitvėrė ir atsiribojo, apsistatė represinių struktūrų pajėgomis. Tokią dieną ir tokioje vietoje. Įtikėjusi, kad yra vieninteliai Sąjūdžio paveldėtojai, šita saujelė sukurtosios parazitinės sistemos naudos gavėjų ir privilegijuotųjų, besigirianti ryšiais su mafija šaika dar drįsta imituoti kažkokį tęstinumą su tų sausio dienų dvasia, susiteikti sau teisę tinkamai pagerbti didvyrius, juos ginusią ir išlaikančią tautą dabar vadinti nežmonėmis?

Net mano gimtojo Turkmėnistano prezidentui S. Nijazovui, na, tam, kuriam buvo statomos auksinės statulos, mirus jo sūnus ar giminaitis nepaveldėjo valdžios. Posovietinėje erdvėje tai yra įvykę tik Azerbaidžane, kur valdo Alijevų šeima, ar Baltarusijoje, kur batka dar tik stengiasi sostui paruošti savo jaunėlį sūnų. Nei net griežtai autoritariniuose Uzbekistane ar Kazachstane neišdegė to padaryti. Išskyrus… Lietuvą, kur “prezidentas” Landsbergis nepailsdamas ruošia prezidentauti savo Anūką, pakeliui nurinkdamas jam visus šapelius nuo tako. Lyg ir europietiškoje, ne azijinėje Lietuvoje gyvename, kurioje anuomet Sąjūdis ir kovojo prieš nomenklatūros privilegijas. Tai kas čia ir ko turėtų gėdytis ne tik apsistatęs “paturbintais” aptvarais, bet ir sulindęs į būdą, kad tik nereikėtų į akis pažvelgti žmonėms, kurie tuomet buvo vadinami tauta?

Šiandien, matyt, tauta yra tik ta sauja apsitvėrusiųjų. Visi kiti tik trukdo jiems žygiuoti į jų šviesią ir sočią eurosojūzinę ateitį, dėl kurios jie išvers kailį tiek kartų, kiek tik reikės ir nusidažys tokia spalva, kokia reikės.

Išties tai buvo gedulo ir gėdos diena.

Netikiu, kad ši gėdinga tvora gali būti nugriauta ir šitie valdantieji su valdomaisiais vėl susitiktų ir pajėgtų bendrauti ramiai, lyg niekur nieko. Taip nebebus. Anuomet neįvykusi liustracija velkasi lyg kruvinas šešėlis iki pat šiandienos. Ir kol ji neįvyks, kol bendradarbiavimo su anuo režimu ir tautai bei valstybei tada ir vėliau padarytų nusikaltimų ir niekšybių paslaptys ir paslaptėlės nebus atidengtos, apšviestos ir atitinkamai įvertintos, o kaltieji nubausti, tol ne švilpianti minia, bet šitie ponai niekins ir tryps už Lietuvos laisvę žuvusiųjų atminimą.