Šiandien Kauno pasikeitimai matomi ne tik naujuose projektuose ar atnaujintose miesto erdvėse, bet ir žmonėse, jų tarpusavio ryšyje. Miestas ne tik atrado savo tempą, tapatybę, bet ir drąsiai kuria šiuolaikišką savo veidą.
Šie metai Kaunui ir visai Lietuvai turi ir gilesnę, simbolinę prasmę. Minimas Kauno arkivyskupijos šimtmetis – lygiai prieš 100 metų, 1926 m. balandžio 4 d., buvo paskelbta apaštalinė konstitucija, kuria įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Tai paženklino naują etapą – savarankišką Bažnyčios gyvenimą Lietuvoje.
Apie miesto pasikeitimą, žmones ir vidinę kryptį pasakoja Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, anksčiau dirbęs ir gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiandien jau šešerius metus vadovaujantis Kauno arkivyskupijai.
Esate gimęs ir augęs Kaune, kiek šiandienis Kaunas (ne)sutampa su tuo, kurį prisimenate iš anksčiau?
Jeigu lyginant mano vaikystės ir dabartinį Kauną – šiandien jis yra pralinksmėjęs. Tikrai matau šviesesnį miestą nei jis buvo anksčiau. Sovietiniai laikai patys iš savęs buvo tamsūs ir pilki – žmonių rūbai, nuotaikos, mažai šypsenų, pats miestas apsiblausęs, netvarkytas ilgus metus. O dabar – visiškai kitas paveikslas. Forma išliko ta pati, bet pasikeitė turinys. Miela matyti Kauną besikeičiantį į šviesesnę pusę.
Kitas svarbus dalykas – bendruomeniškumas. Jis labai sustiprėjo. Anksčiau jis buvo labiau fragmentiškas, netgi įtartinas, o šiandien matome Kauno sužydėjimą, jis vėl sugrįžta į savo laikinosios sostinės dvasią – su kultūra, mada, tendencijomis, atvirumu pasauliui. Po ilgų metų „duobėje“, grįžtame su nauju polėkiu – jaunesni, šviesesni ir optimistiškesni.
Kauno arkivyskupu esate jau šešerius metus – kokia buvo ši kelionė?
Per šį laiką teko išmokti labai daug – ypač apie žmonių telkimą, pasitikėjimo kūrimą, delegavimą. Didžiausias pokytis manyje – suvokimas, kad rezultatai Bažnyčioje ir bendruomenėje ateina per kantrybę, nuoseklumą ir ištikimybę procesui. Kai tampi arkivyskupu, supranti, kiek daug nežinai, kiek daug laukia iššūkių, darbų, įvairiausių sprendimų, žinoma, džiaugsmų taip pat. Atėjęs į šias pareigas iš tiesų nežinojau, kiek daug skirtingų sričių jos apima – tai ne tik dvasinė, bet ir labai didelė organizacinė atsakomybė.
Arkivyskupija – tai plati struktūra: apie 100 parapijų, bendruomenės su skirtingais poreikiais, kurijos darbai, įvairūs projektai. Tai reikalauja ir vadybinių gebėjimų, ir nuolatinio sprendimų priėmimo. Kartais tai primena ėjimą aukštos įtampos laidais – pavyzdžiui, organizuojant piligrimystę į Romą, kai turi priimti finansinius sprendimus ir tikėti, kad žmonės susirinks. Ir kai pamatai rezultatą – pilną Vatikano baziliką, lietuviškas giesmes, chorus – visi vargai pasimiršta. Lieka tas „medus širdžiai“, nepaisant kiek buvo suvalgyta pelynų prieš tai.
Kas jus skatina eiti ir daryti toliau?
Čia ir yra paradoksas. Kai jau atrodo, kad nuleidi rankas, atsiranda mažas vilties žiburėlis – paskambina arba parašo žmogus klausdamas apie renginį. Tada galvoji, kad gal per jį kalba pats Viešpats ir sakai sau: „Gerai, tęsiam“.
Man labai svarbus ir platesnis kontekstas – ne tik Bažnyčios, bet ir visuomenės, politikos, globalių procesų. Seku tai, kas vyksta visuomenėje, pasaulyje. Mane vis dar labai domina ir tai, kas vyksta Amerikoje, nes ten gyvenau – matau, kaip viskas atsiliepia ir mūsų kraštui. Šitas darbas turi daug dimensijų: dvasinę, organizacinę, kultūrinę, politinę ir materialinę. Kartais net paprasti dalykai – pastatų tvarkymas, miesto erdvių atnaujinimas – tampa bendro darbo dalimi.
Prieš tai penkerius metus gyvenote Amerikoje, ar sugrįžimas į Kauną jus nustebino?
Nostalgija namams traukia visuomet, nesvarbu kaip jie atrodo. Amerikoje mane nustebino mastai, kultūrinė įvairovė, žmonių nuotaikos ir jų laisvas bendravimo stilius. Grįždamas galvojau – kada Lietuvoje žmonės vaikščios su kava rankoje? Praėjo apie dešimt metų ir tai tapo normalu. Šiandien, net sakyčiau, kad kai kuriais aspektais esame pralenkę Ameriką – kalbant apie miestų švarą, aplinką, žmonių nuotaiką. Gyvename tikrai nepaprastoje šalyje.
Kuo Kaunas išsiskiria platesniame kontekste?
Kaunas yra optimalaus dydžio, bet kartu pakankamai didelis, kad turėtų kultūrinę, akademinę ir socialinę įvairovę. Kai miestas labai didelis, tuomet jis turi tam tikrą anonimiškumą, kuriame prarandamas jausmas, kad tai šeimos gyvenimo vieta. Kaune turime privilegiją būti artimais. Bendruomeniškumas yra Kauno stiprioji pusė. Turime jauną miestą, bendruomenę, ir tvyrančią gerą nuotaiką, kuri yra gyvo miesto įrodymas.
Artėjant Kristaus prisikėlimo laikotarpiui – Velykoms, ką svarbu kiekvienam prisiminti?
Velykos tai ne tik tradicija, margučiai, ar pavasario simbolis. Jos mums primena apie galingą viltį ir atsinaujinimą. Svarbi ir meilės sau dalis. Padovanoti sau šventę, susitikimą su šeima. Žmonijoje visuomet buvo užkoduota žinutė, kad gyvenimas negali baigtis mirtimi, kad turi būti kažkas daugiau, žmogus visuomet ieško atsakymo į šį klausimą. Krikščionybė mums padovanoja žinią, kad prisikėlimas realus. Tai keičia kasdienybę. Jei žmogus tiki, tai leidžia jam gyventi, bendrauti ir žiūrėti į tikrovę kitaip.
Ar gerai, kad žmonės abejoja ir kelia klausimus?
Labai gerai. Abejonė yra stiprus įrankis ieškant tiesos. Kaip ir moksle yra keliamos hipotezės, tikrinamos, ir tik vėliau priimamos kaip tiesa. Panašiai ir gyvenime, klausimai leidžia giliau suprasti tikrovę. Net ir tikėjimo srityje abejonė gali būti sveikas etapas, jei ji veda į ieškojimą, o ne užsidarymą, svarbu, kad kartu su abejonėmis nepamestume ir per šimtmečius sukauptos žmonijos patirties. Ji tarsi dovana, leidžianti nekartoti tų pačių klaidų.
Kaip nuolat skubančiame mieste neprarasti ryšio su dvasiniais dalykais?
Iš lėto įvesti ritualus, nes viskas prasideda nuo jų. Dabar jau planuojame ne tik darbus ar susitikimus, bet ir poilsį. Lygiai taip pat ir su vidiniu dvasiniu gyvenimu. Jei nė vieno iš jų neplanuosi – jų ir nebus. Šiandien žmonės nemažai patiria nerimo dėl to, kad nėra išugdę stabtelėjimo, tu negali būti nuolatiniame bėgime. Kai nuolatos bėgi, nebegali susikoncentruoti gilesniam mąstymui, mintys nespėja paskui ir viskas plaukia paviršiuje. Todėl ir dvasinė praktika turi tapti ne atsitiktine, o struktūrine dienos dalimi. Tai gali būti malda, tyla, refleksija, buvimas gamtoje. Be šių momentų žmogaus vidinė sistema perkraunama.
Koks yra arkivyskupijos vaidmuo mieste?
Pirmoji misija – telkti žmones ne tik religine, bet ir socialine prasme. Tai bendruomenės kūrimas, pagalba vieni kitiems, dėmesys silpnesniems. Šiandien vargo formos pasikeitė nuo tų laikų, kurie buvo prieš 20-30 metų. Dabar viena iš pagrindinių vargo formų yra vienišumas. Todėl bažnyčios vaidmuo tampa ne tik dvasinis, bet ir labai konkretus – kurti ryšį tarp žmonių. Juk kartais paprasti dalykai kaip šypsena ar pakalbinimas, gali tapti esminiais.
Ar bažnyčia vis dar aktuali šiuolaikinei jaunajai kartai?
Jaunimas iš tikrųjų labai stipriai ieško, ir tai yra gerai, bet jei tas ieškojimas per ilgai užsilaiko kaip eksperimentas, tai žmogus pradeda prarasti gyvenimo kokybę. Šiandien jam nėra taip lengva pasiūlyti tai, kas kalbama tiesiai į širdį, nes kalbančių yra nepaprastai daug, mes gyvename informacijos pertekliaus aplinkoje, kur viskas lengvai pasiekiama, bet sunku atsirinkti. Bažnyčios iššūkis – kalbėti paprastai, bet giliai, siūlyti ne greitą atsakymą, o išbandytą ir jau patikrintą gyvenimo kelią. Tai reikalauja kantrybės, nes viskas ir visi konkuruoja dėl dėmesio.
Kokį matote ateities Kauną?
Kaunas bus dar gražesnis ir įspūdingesnis. Visi šiandieniniai projektai, atsigręžimas į tai, ką turime gražiausio – gamtą – yra didžiulis žingsnis tolyn. Tačiau kartu su tuo turėsime ir labai margą paveikslą, kuriame susipins įvairios kultūros ir šių kultūrų žmonės. Bet tai turėsime priimti kartu su pasauliu, kuris nuolatos kinta, juda. Mūsų užduotis bus judėti kartu su juo išlaikant savo tapatybę. Jeigu to nepadarysime, atsiras „kišenės“, kuriose žmonės gyvens atskirai.
Kaip išvystyti toleranciją?
Tolerancija privalo turėti svarbų aspektą – raudoną ribą ir neleisti jos nutrinti nei sau, nei kitam. Ji negali būti begalinė. Tolerancija baigiasi ten, kur žeminamas kitas žmogus, pažeidžiamas jo orumas. Čia kompromisų negali būti. Reikia aiškių ribų, nes be jų visuomenė išsiskaido. Kaip upė be krantų – ji išplaukia ir dingsta.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Norisi palinkėti Kaunui vilties, nepasimesti ir neišsigąsti, jeigu kas nors nesiseka ir nenuleisti rankų, nes Kaunas buvo pastatytas dėl žmonių tikėjimo, kurie turėjo gražias ir dideles svajones. Mes matome tų žmonių kantrios svajonės išsipildymą. Šiandien mes turime būti žmonės, kurie tęsia šią estafetę – nesustoti prie nuostabių pasiekimų, kuriuos turime, bet toliau žingsniuoti į drąsią svajonę.
Ir labai svarbu – neužsidaryti. Kviečiu kauniečius eiti į miestą, bendrauti, būti kartu, žinoma, atrasti ir dvasinę žmogaus gyvenimo tikrovę. Per šiuos dalykus stiprėja mūsų pajėgos mylėti, tuomet viskas sprendžiasi natūraliai. Puoselėkime ir perduokime savo gražiausias idėjas ir išmintį jaunimui, nenurašykime jo kaip nesukalbamo ar aikštingo, nors mus suaugusius kartais tai ir gąsdina, bet tai natūralu, svarbu – neatsukti jiems nugaros. Tai pagrindiniai dalykai, kurie leis miestui toliau augti.
