Iš pradžių tai atrodo tiesiog dar vienas žygis miške. Pramoga. Galbūt iššūkis. Pabėgimas nuo miesto triukšmo.
Bet vos keli kilometrai ir staiga stovi ten, kur kažkada partizanai laukė nakties tikėdamiesi tyliai pakeisti slėptuvę.
Einant per samanas, kurios kadaise saugojo pėdsakus, pradedi savęs klausti: kodėl aš čia? Kodėl einu šiuo taku?
Projektas „Samaningi kilometrai“ kviečia visus Lietuvos piliečius gegužės 17 dieną išbandyti ne tik savo fizines jėgas, bet ir prisiliesti prie Lietuvos partizanų istorijos.
Tai daugiau nei paprastas žygis – tai kelionė per laisvės pasakojimus, kurių daugelis dar nėra girdėję ar išgyvenę. Su Lietuvos nacionalinio muziejaus istorike dr. Aiste Petrauskiene pasikalbėjome apie partizanų žygius, miško tylą ir gilumą bei tai, kodėl svarbu žinoti, atminti ir eiti tais pačiais takais, kurių samanas kitados mynė kovotojai už Lietuvos laisvę.
Partizanai žygiavo kasdien – nuo vieno ryšių punkto iki kito, nuo gimtos sodybos iki tolimiausio taško, nuo mūšio iki mūšio. Ką partizanams reiškė žygis? Galbūt partizanai kažkur savo spaudoje ar kitur yra tai aprašę?
Šiandien mums žygis jau yra tapęs pramoga, pasivaikščiojimu, pabuvimu gamtoje. Tačiau partizanams žygis buvo išgyvenimo, užduoties įvykdymo, o ne poilsio momentas. Žygiai buvo varginantys ir pavojingi.
Buvo suvokiama, kad išėjęs gali negrįžti. Jie žygiuodavo parsinešti maisto, surinkti žinių, pakeisti buvimo vietą. Prisiminimai, dienoraščiai liudija, kad žygiai buvo labai sekinantys, atimdavo daug jėgų. Ypač sunku buvo žiemą. Einant visada jautėsi mirties alsavimas, rizika, nežinomybė.
Ne veltui grįžus vakare ar prieš išeinant ryte buvo kalbamos maldos. Jeigu šiandien mes galime žygiuoti ir iki šimto kilometrų, tai partizanams 15-20 kilometrų buvo jau daug ir po tokio žygio jiems reikėjo daug poilsio.
Kaip vadinti partizanų kelius, takus? Ar jų dar likę?
Partizanai savo kelius ir žygius gražiai vadino žygkeliais arba žygikeliais, tam jie turėjo savo žodį, kuris fiksuotas dokumentuose, dienoraščiuose ir laiškuose, bet vieno kelio neturėjo, tai buvo pavojinga. Jie negalėjo praminti kelių miške, negalėjo savo kelyje palikti pėdų, takeliai ir maršrutai gyvavo tik jų galvose.
Šiandien tai mes galime vadinti būtent taip (partizanų keliais, takais), nes partizanų kelias yra atminties kelias, kuriuo mes einame norėdami juos prisiminti, pagerbti. Gražu tai, kad norime tuos kelius atrasti, juos įminti.
Partizanai žygiuodavo mišku ir samanomis. Ką mums šiandien kalba samanos?
Partizanai puikiai žinojo samanų funkcinį panaudojimą. Dzūkas dienoraštyje mini, kaip svarbu atskirti, kiek į kokias samanas galima įminti, kurios samanos atsistato, kaip jos sugeria pėdą. Samanos gali savaime atsitaisyti, taip jos tarsi saugo partizano pėdsakus.
Miškas buvo ta erdvė, kuri saugojo ir globojo. Yra istorijų, kuomet po mūšio partizanui į bato aulą iš samanų buvo prisunkiama vandens, kad sužeistasis atsigautų. Su samanomis taip pat užkaišydavo bunkerius.
Savo disertacijoje aktualizavote partizaninio karo pasakojimą per vietų istoriją. Koks turėtų būti teisingas požiūris lankant partizanų vietas, nes dabar jos lengviausiai atpažįstamos kaip mirties vietos.
Galima pasidžiaugti, kad požiūris kinta. Šiandien mes jau ieškome ne tik žūties vietų, bet ir pasakojimų apie kautynes, norime žinoti ne tik, kiek žuvo, bet ir kaip kovėsi. Mes ieškome bunkerių, žeminių, stovyklų, kad sužinotumėme, kaip partizanai gyveno.
Mes jaučiame pagarbą žuvusiems, bet kartu – pagarbą kovojusiems. Reikia kalbėti apie partizaninį karą tokį, koks jis buvo – ar tai būtų tiesioginė kova, ar laikas iki to momento, kai reikia kovoti.
Šiandieniniam keliaujančiam žmogui, manau, būtų įdomu sužinoti, kaip partizanai gyveno, ką valgė, kaip keliavo ar juokavo. Atmintis yra gyva tokia, kokią mes ją kuriame, kaip mes kalbame apie partizanų gyvenimą. Žūties vietos neturėtų būti tik apie mirtį, bet ir apie tai, kaip partizanai gyveno ir ką nuveikė.
Kaip partizanų istoriją pažinti lengviausia, tinkamiausia? Ar tai galėtų būti žygis?
Žygis žygiui nelygu. Jei eini sąmoningai, suvokdamas, kur ir kodėl eini, išklausysi, kas pasakojama, tai žygis gali tapti vertinga pamoka. Norėdamas suprasti istoriją, turi ją paliesti.
Kokias vietas reiktų pamatyti kiekvienam lietuviui, kuris domisi partizanų istorija?
Pirmiausia, neabejotinai, Minaičiai, kur buvo pasirašyta partizanų vadų Deklaracija, tuomet Jono Žemaičio-Vytauto vadavietė, Šimkaičių miške taip pat yra vienas įspūdingiausių muziejų laisvės kovų tema Lietuvoje – Lazdijų laisvės kovų muziejus.
Taip pat paminėtina Kalniškės mūšio vieta. Svarbu, kad atėjus į tokias vietas yra galimybė sužinoti, kas yra partizanų mūšiai, ką reiškia partizanui patekti į mūšį.
Šiandien per mažai namų darbų padaryta, kad galėtume suvokti visą partizaninio karo kraštovaizdį. Džiugu, kad atsiranda ir vietinės bendruomenės, kurios puoselėja atmintį, paminėtina Kabelių bendruomenė, kai pačiai bendruomenei ima rūpėti, kaip jie gali prikelti Juozo Vitkaus-Kazimeraičio atminimą.
Kalbant apie partizanus, neretai pasitaiko du kraštutinumai – arba šventieji, herojai, arba eiliniai žmonės, o jų kova – subuitinama. Kaip yra išties?
Mes niekada nesuprasime, kaip jautėsi partizanai, bet šiandien prie suvokimo, ką reiškia kovoti, mums leido priartėti karas Ukrainoje. Dabar realiai matome, kas tampa kovotojais, kokie tai žmonės, kokių profesijų. Jie tokie patys, kaip ir mūsų partizanai: mokytojai, gydytojai, ūkininkai. Jie buvo kovotojai, bet kartu – buvo pavargę, klystantys žmonės.
Čia atsiranda svarbi skirtis – sulig ta diena, kai jie davė priesaiką, kai jie išėjo iš namų, jie nebebuvo tie, kaip jų kaimynai, kurie liko. Jiems nereikėtų dėti aureolių ir ne dėl to jie išėjo, kad taptų šventais. Galima sakyti, kad jie buvo tokie patys žmonės kaip mes – tie, kurie, atėjus dienai X, stotų į kovotojų gretas ir elgtųsi taip, kaip elgėsi partizanai. Tuomet atsiranda simboliška tapatybės gija: aš esu toks pat, kaip tas, kuris anksčiau išėjo į mišką. Taigi, iki karo jie buvo tokie kaip mes, tačiau būtent po savo pasirinkimo kovoti jie tapo verti mūsų atminties ir gyvo pasakojimo.
Pasirinkimas išeiti kovoti sunkus, tačiau tiek kovotojų Ukrainoje, tiek partizanų biografijos yra labai įvairios ir tai leidžia suprasti, kad tą lemiamą akimirką pasirinkti kovoti gali bet kuris.
Krašto apsaugos ministerijai rūpi istorinė atmintis, nes tai yra vienas iš pilietinės valios šaltinių. Kaip manote, ko partizanai būtų norėję palinkėti dabarties kartoms? Jie kovojo ne dėl paminklų. Žinome partizanų vadovybės ryšininkės Rožės Jankevičiūtės žodžius. Paklausus, ar jai nereikėtų kokio nors apdovanojimo, ji atsakė, „Vaikai, man nieko nereikia. Lietuva yra laisva. O ar ji bus, priklauso tik nuo jūsų.“
Verta pažvelgti į partizanų dokumentus, nutarimus, kuriuose kalbama, kad ateities kartos ne paminklus statys, bet apie mūsų kovą knygas rašys.
Vienas iš partizanų Deklaracijos signatarų Juozas Šibaila ragino rašyti tam, kad kovos liktų paliudytos, tikros. Manau, jie būtų norėję, kad visų pirma apie tas kovas kalbėtume, atsimintume. Paminklai yra tik vienas iš būdų atsiminti. Gražiai kraštotyrininkas Juozevičius yra pasakęs, kad paminklus mes statome sau, o ne jiems. Partizanams jų nereikia. Kad atsimintume, turime įvardyti kovojusius žmones jų tikraisiais vardais ir pavardėmis.
Deja, daugelis jų iki šiol lieka tik su slapyvardžiais, praradę tą tapatybę, kurios neteko išeidami į miškus. Atkūrus nepriklausomybę, šie kovotojai nusipelno susigrąžinti savo vardus – kiekvienas neįvardintas žmogus turėtų būti žinomas. Tai būtų pats prasmingiausias ir gražiausias darbas, kurį galime atlikti, kad ant kapų ir memorialų neliktų užrašo „nežinomas laisvės kovotojas“.
Samaningų kilometrų žygiuose kalbėsime apie asmenybes, konkrečius žmones, nes istorijoje veikia būtent konkretūs žmonės. Kokie partizanai įkvepia Jus?
Tie, kurie domisi laisvės kovomis, turi tą savo žmogų. Man šis žmogus būtų Petras Bartkus-Alkupėnas, Žadgaila. Galbūt dėl savo jaunystės. Jis žuvo būdamas dvidešimt ketverių. Prieš žūtį jis buvo LLKS Tarybos Deklaracijos signataras, apdovanotas po žūties Laisvės kovotojo karžygio vardu. Buvo jautrus poetas. Tai – asmenybė, parodžiusi pasirinkimo svarbą, pavyzdžio, laužančio stereotipus, kad kovotojas turi būti tvirtas, bebaimis.
Atskiro paminėjimo vertos laisvės kovotojos moterys. Man asmeniškai didžiulį įspūdį daro jautri Genovaitės Juodytės-Pracišauskienės istorija. Jei Petro Bartkaus pavardė daugeliui nežinoma, tai šios drąsios moters likimas, deja, išliko žinomas tik jos artimiesiems.
Tai jaunos merginos istorija. Dar nesulaukusi aštuoniolikos metų ji buvo priversta išeiti į mišką. Tai buvo romantiška meilės istorija ir visai neromantiškas gyvenimas bunkeryje. Kautynėse žuvo jos vyras partizanas, ji iš sielvarto norėjo atimti sau gyvybę. Bendražygiai neleido, nes moteris jau laukėsi vaikelio.
Gimus vaikeliui, jis buvo atiduotas, net artimieji nežino kam, nežino, kur jis užaugo. Tas vaikelis gimė 1948 m. ir galbūt iki šiol vaikšto nežinodamas savo šeimos istorijos. Po gimdymo Genovaitė Juodytė-Pracišauskienė grįžo atgal į mišką ir žuvo kovoje. Partizanų istorijos parodo, kad kiekvienas gali atrasti savo herojų – kažkas poetą, kažkas pasiaukojusią moterį.
Registracija ir detali informacija apie visuose regionuose vykstančius žygius – iniciatyvos tinklapyje http://samaningikm.lt/
