Vasara Kaune. Atvyksti į vieną žaviausių miesto vietų – ant kalno dunksantį Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblį.
Baroko epochos perlo didybę dar labiau išryškina ypatingo grožio gamtos apsuptis: skaisčiai šviečiantys saulės spinduliai prasiskverbia pro šimtamečių ąžuolų šakas, kurdami mistišką,
Čiurlionio paveikslus primenančią atmosferą. Šiek tiek tolėliau atsiveria nuostabus vaizdas į platų vandens telkinį, apsuptą smėlėtų krantų, aukštų skardžių ir grakščių ilgakamienių pušų – ne veltui kai kurie miesto gyventojai ir svečiai vadina šias apylinkes mažąja Nida.
Kol akys nepaliauja mėgautis gamtos ir žmogaus sukurtu įspūdingu meno kūriniu, įkvepi pilna krūtine, tikėdamasis įtraukti į plaučius gaivaus vasaros rytmečio oro, ir… pajunti nosį riečiančią smarvę.
Taip, jei Kauno marių apylinkes nusprendei aplankyti maždaug nuo birželio pabaigos iki rugsėjo vidurio, būk pasiruošęs susidurti su idilišką paveikslą bjaurojančia realybe: žalia ir melsva pluta padengtu vandens paviršiumi, ant kranto išmestomis žuvų gaišenomis ir „žydinčioms“ marioms būdingu dvoku.
Visus šiuos nemalonius pojūčius sukelia reiškinys, moksliškai vadinamas eutrofikacija. Eutrofikacija – tai vandenyje esantis maistinių medžiagų (ypač azoto ir fosforo junginių) perteklius, kuris sukelia intensyvų dumblių ir augalų augimą.
Smarkiau atšilus orams, didžiausiame Lietuvos dirbtiniame vandens telkinyje ima daugintis melsvadumbliai, kurie ne tik nudažo vandenį, bet ir išskiria pavojingus toksinus, sukeliančius žuvų ir kitų organizmų žūtį, taip pat kenkiančius žmonių sveikatai.
Todėl Kauno marių regioninis parkas gali pasiūlyti poilsiautojams beveik viską – nuostabią aplinką, gamtos ir architektūros įvairovę, puikiai sutvarkytus paplūdimius, įrengtas laužavietes ir poilsiavietes, pramoginę laivininkystę – išskyrus, ko gero, svarbiausią dalyką – galimybę karštą vasaros dieną atsigaivinti vėsiame vandenyje.
Prie vandens gali poilsiauti kiek tinkamas, tik, šiukštu, nedrįsk lįsti maudytis – gali rimtai susirgti, nors nelabai kas ir šiaip susigundytų nerti į žalią pelkę primenančią balą.
Kas lemia Kauno marių eutrofikaciją?
Kauno marios ne visada taip intensyviai žydėdavo. Vyresni gyventojai puikiai pamena, kad per maudymosi sezoną vanduo nusidažydavo kelioms savaitėms, o visą likusį laiką vandens pramogoms nebūdavo jokių kliūčių.
Tačiau laikas bėgo, ir dėl didėjančio užterštumo, daugiausia dėl žemės ūkio ir buitinių nuotekų patekimo į vandenį, kaupėsi fosforo klodai dugne, kurie tapo idealia maistine terpe melsvadumbliams.
Tai vienas iš akivaizdžiausių žalingos žmogaus veiklos gamtai pavyzdžių. Deja, mes patys ir susiduriame su savo kenkėjiško požiūrio pasekmėmis.
Veikti būtina nedelsiant
Žmogaus rankomis padarytą žalą žmogus ir turi atitaisyti. Delsti negalima, nes laikas šiuo atveju tikrai nėra mūsų sąjungininkas.
Melsvadumblių sukeliamas vandens žydėjimas jau daug metų stipriai kenkia gamtai ir mažina rekreacinį Kauno marių potencialą, todėl tai yra milžiniška problema ne tik Kaunui, bet ir kitoms aplinkinėms savivaldybėms.
Problema, kurią ignoruoti – nusikaltimas. Nes šylant klimatui, procesai dar labiau intensyvės, o tai gali sukelti tikrą ekologinę katastrofą.
Nors gali pasirodyti, kad išvalyti Kauno marias yra neįmanoma misija, tačiau pasaulyje yra pavyzdžių, kurie rodo, kad viskas priklauso tik nuo noro ir pastangų.
Žvelgiant į Suomijos patirtį, galima matyti aiškų kelią iš šios krizės. Kadaise stipriai užterštas Vesijärvi ežeras Lahti mieste šiandien vėl švarus, gyvas ir atviras žmonėms.
To pasiekta ne stebuklu, o nuosekliu, ilgalaikiu darbu, sutelkus vietos valdžią, mokslininkus, bendruomenes ir verslą į vieną kryptingą veiksmų srautą.
Jeigu gali suomiai, kodėl negalime mes? Tam reikia drąsiai imtis iniciatyvos – pradžią galėtų padaryti Kaunas, palaipsniui įtraukiant aplinkines savivaldybes, valstybės institucijas ir visuomenę, nes Kauno marių tarša nėra vien Kauno problema – tai viso regiono atsakomybė.
Pirmasis žingsnis turėtų būti įkurti Kauno marių gelbėjimo fondą – bendrą valstybės, savivaldybių, mokslo institucijų, verslo ir nevyriausybinių organizacijų platformą. Fondas galėtų organizuoti ir finansuoti tyrimus, rengti taršos mažinimo projektus ir telkti visuomenę.
Toliau reikėtų imtis nuoseklių veiksmų mažinant maistinių medžiagų srautą į marias.
Reikia modernizuoti visų mažesnių miestelių ir kaimų nuotekų valymo sistemas, apriboti intensyvų tręšimą arti vandens telkinių, įrengti buferines zonas pakrantėse ir upelių slėniuose.
Tuo pat metu būtina pradėti aktyvią marių ekosistemos atkūrimo programą: atlikti bandomuosius marių dugno aeracijos projektus, reguliuoti žuvų populiacijas vykdant tikslingą biomanipuliaciją, kurti natūralius vandens filtravimo barjerus atstatant pelkėtas vietas.
Visi šie veiksmai turėtų būti paremti kruopščiais moksliniais tyrimais ir nuolatine monitoringo sistema.
Ne mažiau svarbu – įtraukti visuomenę. Kaunas galėtų inicijuoti plataus masto švietimo kampaniją, kviesdamas miestiečius, ūkininkus ir verslą tapti Kauno marių globėjais: organizuoti talkas, švietėjiškus renginius, savanoriškas stebėjimo programas.
Svarbiausia suprasti – be bendrų, ilgalaikių ir atkaklių pastangų Kauno marių nepavyks išgelbėti.
Vesijärvi istorija primena paprastą tiesą: net labiausiai pažeista gamta gali atsigauti, jei žmogus su ja kovoja ne prieš vėją, o išvien su mokslu, bendruomene ir valstybe. Turime padaryti viską, kad mūsų vaikai dar galėtų matyti švarias, gyvas Kauno marias.
