Birželio 15 dieną minime svarbų įvykį – Kauno IX forto memorialinio komplekso 40-metį. Šis kompleksas, atidarytas 1984 metais, yra ne tik svarbus istorinis paminklas, bet ir gilių simbolinių reikšmių vieta, atspindinti rezistencinę dvasią.
Užkoduota rezistencija
IX fortas per savo egzistavimą tapo daugeliu istorinių įvykių liudininku. Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo naudojamas kaip kalėjimas ir egzekucijų vieta, kurioje žuvo tūkstančiai žmonių, daugiausia – Kauno ir iš kitų Europos miestų atgabentų žydų. Po karo fortas buvo pertvarkytas į muziejų, o 1984 metais, sovietmečiu, atidarytas memorialinis kompleksas su monumentu nacizmo aukoms atminti.
Memorialiniame komplekse, kuris kurtas sovietinei ideologijai skleisti, yra užkoduota subtili rezistencinė žinia. Muziejaus direktorius Marius Pečiulis pabrėžia, kad nors kompleksas buvo statomas pagal sovietų valdžios nurodymus, jis tapo pasipriešinimo simboliu, kuris liudija apie laisvės siekį ir kovą prieš bet kokią priespaudą.
„1966–1984 m. – Kauno IX forto memorialinio komplekso kūrimo metai, gilus sovietmetis, kai menas privalėjo atstovauti „oficialiajai pozicijai“ ir tarnauti kaip ideologinis ginklas. Nepaisant to, Kauno IX forto memorialinis kompleksas nuo pat pradžių kaupė savyje rezistencinę energiją. Užtenka pažvelgti į jo sumanytojus: skulptorių Alfonsą Ambraziūną, architektus Gediminą Baravyką, Vytautą Vielių. A. Ambraziūnas buvo išmestas iš tuometinio Dailės instituto už „veiklą, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“. Tad stebina, kaip apskritai jam buvo leista dalyvauti kuriant tokį svarbų objektą“, – memorialinio komplekso statybų pradžią primena pašnekovas.
Tuometė sovietų valdžia palaikė oficialiajai ideologijai priimtinesnį projektą, tačiau protestą pateikė Lietuvos dailininkų sąjunga. Tai leido išvengti žemos meninės vertės projekto įgyvendinimo. Net ir peržengus šį slenkstį, nugalėtoju paskelbus A. Ambraziūno, V. Vieliaus ir G. Baravyko projektą, memorialinio komplekso statybas nuolat lydėjo padidintas saugumo dėmesys ir perdėta kontrolė.
M. Pečiulis pažymi, kad dėl kūrėjų atkaklumo ir gilaus vietos pajautimo memorialinis kompleksas išlieka aktualus ir šiandien: „Autoriai apgynė savo sumanymą ir perteikė šiuo projektu universalią žinią lankytojui, apsaugotą nuo sovietinių ideologinių štampų. Dėl šios priežasties net ir atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Kauno IX forto memorialinis kompleksas atrado savo vietą laisvos šalies istorinės atminties pristatymo lauke. Jis buvo kurtas ne valdžios patosui patenkinti, bet siekiant perteikti vietos tragizmą. Tai jautė autoriai ir šį nuoširdų jausmą jie paslėpė visose Kauno IX forto memorialinio komplekso sudėtinėse dalyse: pastatų formose, juos jungiančiuose takuose, monumente.“
Svarbi memorialinio komplekso dalis – monumentas nacizmo aukoms atminti, sukurtas žymaus lietuvių skulptoriaus A. V. Ambraziūno. Saulius Pilinkus, laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas ir kūrėjas, įsitikinęs, kad autorius, kurdamas šį didingą monumentą, susidūrė su daugybe iššūkių, tačiau jam pavyko perteikti gilią pagarbą aukoms ir išreikšti tvirtą rezistencijos dvasią.
Tarsi daugiasluoksnis tekstas
Istorikas dr. Zigmas Vitkus atkreipia dėmesį, kad viso memorialinio komplekso laukė pokyčių kelias, kuris tebesitęsia iki šiol.
„1984 m. atidarytas memorialas kaip sovietinės propagandos objektas egzistavo tik kelerius metus. Atgimimo laikotarpiu, jis įgavo kitų reikšmių, tiksliau, tos reikšmės pagaliau galėjo atsiskleisti: tada išniro sovietmečiu marginalizuoto, niveliuoto, nutylėto Holokausto atmintis. Simboline tokio virsmo data užfiksuota Antano Sutkaus fotografijų serijoje „Pro Memoria“. Tai 1988 m. spalis. Paskui prasidėjo muziejaus tapatybės paieškos, tebesitęsiančios iki šiol“, – sako pašnekovas.
Į memorialą istorikas žvelgia kaip į mediją, kuri padeda išlaikyti ryšį su praeitimi. Pasak jo, Kauno IX forto memorialinis kompleksas – tarsi daugiasluoksnis tekstas, susidedantis iš skirtingų istorijų – tvirtovės, kalėjimo, masinių žudynių ir paties memorialo.
„Tačiau globaliojo Antrojo pasaulinio karo kultūroje ši vieta žinoma ne kaip tvirtovė ar kalėjimas, bet kaip viena didžiausių „Holokausto sušaudant“ vietų Europoje, gretinama su Rumbula ir Bikerniekais, Maly Trascianiecu, Babyn Jaru ir kt. Galima akcentuoti vieną ar kitą Kauno IX forto istorijos aspektą, jie visi svarbūs, bet svarbiausia, mano akimis, visgi tai, kad IX fortas – didžiulio nusikaltimo prieš žmoniją vieta, nieko dėtų keliasdešimties tūkstančių žmonių, žydų, kauniečių ir tūkstančių kitų, atgabentų iš svetur, kapas. Jei lydėčiau svečius, niekada nesilankiusius Kaune, nuvežčiau juos į tris vietas: Rotušę, Karo muziejaus sodelį ir Kauno IX fortą. O jei būčiau Kauno miesto savivaldybės narys, siekčiau, kad spalio 28–29 būtų paskelbtos atmintinomis Kauno dienomis“, – nuomone dalijasi Z. Vitkus.
Istorikas mini, kad panašaus tipo muziejai šiandien pasaulyje veikia kaip intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo centrai, lankytojams aktualiai perteikiantys istoriją. Kartu tai yra pagarbos aukoms vietos, nusikaltimų dokumentacijos ir edukacijos centrai, archyvai.
„Tokių muziejų tikslas yra ne tik (tiek) suteikti lankytojams informacijos, bet ir skatinti jų empatiją bei savarankišką, kritišką mąstymą. Kaip rašė vieno klasikinio liudijimo apie žudynes Babyn Jare autorius Anatolijus Kuznecovas, „Hitleris sutriuškintas, barbarybė – ne. Priešingai – jos židinių vis daugiau“. Tad ką darome? Sakyčiau, kad Kauno IX fortas yra „must visit“ vieta visiems Lietuvos piliečiams ir svečiams. Jis lankytinas ir kaip išskirtinis fortifikacijos objektas, ir kaip unikalus memorialinis objektas (tokios įspūdingos kompozicijos Europoje turbūt niekur nepamatysite), bet – svarbiausia – tai dešimčių tūkstančių nacių nužudytų žmonių pagarbos vieta, ją aplankę tampame šios skaudžios atminties nešiotojais“, – teigia pašnekovas.
Svarbi atminties vieta
„Kodėl mes turime kalbėti apie totalitarinių režimų ir Rusijos vykdomus nusikaltimus? Kaip įveiksime demonus kurie, šiandien kėsinasi į Vakarų civilizaciją? Ukraina bando raudonai rudą teroristą stabdyti milžiniškomis pastangomis, tačiau ką darome mes? Ir kaip su tuo susijusi prieš daugiau nei 80 metų mus ištikusi katastrofa. Apie šiuos klausimus vyksta reikalingas pokalbis su visuomene Kauno IX forto muziejuje. Muziejus daro milžinišką darbą įveikiant režimų traumas, gydant žaizdas. Tai, kas buvo slėpta ir meluota 50 okupacijos metų, atveriama ne tik pažinimui ir supratimui, bet ir nuoskaudai gydyti. Siekiant skausmą ne paslėpti, o suprasti ir išjausti“, – sako Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.
Pašnekovė sakė esanti tikra, kad vykstant dekomunizavimui, kitaip tariant – valantis nuo likusių totalitarinių režimų ženklų, muziejai, o ypač Kauno IX fortas, atlieka kertinį vaidmenį pasakojant apie sovietų, nacių ir su jais kolaboravusių nusikaltimus, siekiant atskleisti sudėtingas moralines sprendimų vertes.
„Sveikinu visą bendruomenę, kurioje tiek daug pastangos atmintį susieti su šiandiena, neužgožti kiekvieno atėjusio prisiminimų ir tuo pačiu padėti rasti vertybinę orientaciją“, – pabrėžia P. Kuzmickienė.
Pasak pašnekovų, IX forto kompleksas yra ne tik istorinio palikimo saugotojas, bet ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenei svarbi atminties vieta, skatinanti apmąstyti praeitį ir įvertinti laisvės bei demokratijos vertybes.
Per pastaruosius keturiasdešimt metų Kauno IX forto memorialinis kompleksas tapo svarbia vieta, kurioje vyksta istorinės atminties renginiai ir edukacinės veiklos, rengiamos parodos ir ekspozicijos. Tai erdvė, kurioje susitinka praeitis ir dabartis, kurioje pagerbiamos aukos ir stiprinama tautinė savimonė.
