Paieškos sistema Google pagal raktinį žodį „archeologija“ išmeta visą eilę išraustos žemės paveikslėlių. Matyt daugelis mano, kad senus daiktus galima rasti tik žemėje. Tuo tarpu, ne visos senienos pasiduoda Žemės gravitacijai. O tai reiškia, kad kai ką galima „iškasti“ ne tik žemėje, bet ir danguje. Sakykime kometą, apie kurią visi seniai jau pamiršo.
Apie vieną iš tokių kometų, žinynuose užvadintą pavadinimu C/1315 U1, kėlusių siaubą visai Europai šiandien ir pašnekėsime. Rašytiniai duomenys apie šią kometą aptinkami Europoje ir Kinijoje.
Kiniečių tekstuose Yuan shih (1370) ir Hsu Thung Chien Kang Mu (1476) sakoma, kad 1315 metų spalio 29 dieną buvo pirmą kartą pastebėta „žvaigždė svečias“ T‘ai-wei Darže [Berenikės Garbanos, Liūto ir Mergelės žvaigždynai]. Pagal datą ir atradimo vietą galime daryti išvadą, kad žvaigždę atrado paryčiais. Po to, lapkričio 28-tą ši „žvaigždė svečias“ virto „žvaigžde šluota“ ir peržengė Tzu-Wei Daržą [Drakono, Mažųjų Grįžulo Ratų, Cefėjo ir Žirafos žvaigždynai].
Europoje irgi išliko keletas, šiek tiek tikslesnių šios kometos nubėgto kelio aprašymų. Tiesa, kometa buvo pastebėta šiek tiek vėliau, tarp trejų žvaigždžių Jaučiaganio žvaigždyno delne, po to tarp dvejų žvaigždžių Drakono uodegoje, po to prabėgo tarp Mažosios Meškos (Mažųjų Grįžulo Ratų) ir Drakono papilvės, šiek tiek žemiau Šiaurinės žvaigždės. Per Kalėdas nuo Žemės sukimosi ašies kometa buvo nukrypusi 18°37‘53“, o 1316-tų sausio 15-tą dieną nuokrypis nuo ašies buvo vos 9°48‘39“. Europiečiai kometą stebėjo iki vasario mėnesio, o vėliau nustojo stebėję, nes „buvo patenkinti rezultatu“.
Kinų metraštyje nurodoma, kad paskutinį kartą kometą matė 1316-tų metų kovo 11-tą dieną.
Paveikslėlyje pateiktas tik apytikris kometos nubėgtas kelias (žr. 1 pav.).
Pastabesnis skaitytojas matyt jau uždavė sau klausimus, – „Kodėl europiečiai nutraukė kometos stebėjimą anksčiau nei kiniečiai? Ar tikrai retas dangaus reiškinys buvo toks neįdomus?“
Tokį elgesį greičiausiai sąlygojo ne abejingumas savo darbui, o dėmesio sutelkimas į daug svarbesnius – išgyvenimo reikalus.
Nuo XIV a. pradžios šiaurės Europoje ne visuomet pasitaikydavo šiltos vasaros. 1304, 1305 ir 1310-tieji metai Prancūzijoje pažymėti kaip bado metai. Laikoma, kad iki XIX amžiaus užsitęsusio taip vadinamo Mažojo Ledynmečio pradžia yra 1315-tieji metai, nes tų metų pavasarį beveik visoje Europoje prasidėjusi liūtis tęsėsi visą vasarą ir laikėsi neįprastai tam metų laikui žema temperatūra. Liūtys tęsėsi ir 1316-tais, ir 1317-tais metais. Dėl liūčių ir neįprastai atšiaurių žiemų 1315 – 1317-tieji metai vadinami didžiojo bado metais. Esant prastoms oro sąlygoms negalėjo sunokti grūdai. Žmonės negalėjo paruošti nei šiaudų nei šieno, todėl trūko pašaro gyvuliams. Esant drėgnam orui niekas nedžiūvo, todėl druska, tuo metu išgaunama džiovinimo būdu ir galinti užkonservuoti mėsą, pabrango. Duona tapo paprastiems žmonėms sunkiai prieinama prekė. Dokumentuose pažymima, kad Edvardas II-asis, Anglijos karalius, 1315-tų metų rugpjūčio 10-tą, apsistojęs nuo neatmenamų laikų turgaviete laikytame St Albans mieste, sunkiai rado duonos savo stalui. Tik 1317 metų gale oro sąlygos grįžo į įprastinį ritmą.
Bado sukeltos pasekmės buvo siaubingos. Nuostolių mastą sunku įsivaizduoti. Manoma, kad daugelyje miestų žuvo iki ketvirtadalio gyventojų. Maistui buvo panaudotos ir ateinančių derlių sėklos, todėl sąlyginai atsargos pasiekė buvusį įprastą lygį tik 1325-tais metais. O žmonių populiacija tam tikrose vietose atsistatė tik XIX amžiuje. Paprasti žmonės, matydami ligų proveržį, gyvulių kritimą ir iš paskos sekantį kainų kilimą, įžvelgė Dievo bausmę, kuris siekė atpildo už padarytas nuodėmes, neapykantą, paviršutinį tikėjimą ir neištikimybę. Visoje Europoje žmonės laukė didelių nelaimių, maro, ar net pasaulio pabaigos. Panašios mintys užrašytos ne viename dokumente.
Ir štai gudų 1315-tų metų rudenį danguje kaip Dievo ženklas pasirodo ryški kometa. Kometos pasirodymą lydėjo ir kiti dangiški ženklai. Švedai danguje matė skaisčiai raudonas šviesas primenančias kraujo liūtį. Jie manė, kad tai maro šauklys. Anglai šias šviesas (jei tai tos pačios šviesos) matė kaip kruvino rubino kryžių, kaip mirčių būsimame mūšyje ženklą. Ne vienas metraštininkas, pavyzdžiui Loudevikas Van Velzemas (Lodewijk Van Velthem), užtikrintai siejo matytus ženklus su Danieliaus knygoje aprašytais pasaulio pabaigos vaizdiniais. Deja, pranašystė neišsipildė. Todėl vėliau žmonės šią kometą susiejo su Liudviko X-tojo mirtimi ir badu.
Mūsų krašte šis laikas yra ne taip gausiai dokumentuotas ir manoma, kad badas palietė tik vakarines šalies dalis.
Lietuviai, taip pat kaip ir prancūzai, tuo metu neteko valdovo. Dabar sunku pasakyti ar karalius Vytenis žuvo prieš ar po kometos pasirodymo. Galime tiktai spėti. O ką daryti, jei žinomi įvykiai ir išlikusios tautosakos nuotrupos pačios prašosi į legendą? Ar verta į tai numoti lengva ranka? Griežtas mokslininkas pasakys „taip“ ir toliau analizuos sudužusio indo skeveldras, taip ir neišdrįsdamas jų suklijuoti į vieną indą. Mes gi būkime šiek tiek drąsesni. Pabandykime sulipdyti kelias skeveldras. Gal pavyks bent įsivaizduoti, kas tai buvo per indas.
Taigi, kai kurios tautosakos dalys nedrąsiai gali būti siejamos su įvykių eiga kuomet Vytenis yra žaibo nutrenkiamas prieš kometos pasirodymą. Tai jokiu būdu nerodytų tikros įvykių eigos, bet žinomus įvykius sudėjus tam tikra tvarka gautume gražią sakmę, kuri šiek tiek išplėstų Vilniaus įkūrimo legendą, tuo labiau, kad būtent taip įvykiai ir galėjo klostytis.
Pagal senus papročius žaibo nutrenktas žmogus iš karto tapdavo šventuoju, Dievo pažymėtuoju. Anksčiau tokių žmonių laidotuvės buvo išskirtinės ir trukdavo keletą mėnesių. Nežinia ar taip buvo elgiamasi su Vyteniu. Bet galime neabejoti, kad galiausiai karalių Vytenį pasodino su šarvais ant žirgo ir, vadovaudamiesi senu papročiu, Šventaragio slėnyje vėlų rudenį sudegino.
Ir štai, besisklaidant Vytenį sudeginusio laužo dūmams, perlais ir deimantais sublizga naktinis dangus. Žyniai pagal paskutiniuosius dūmus spėja ateitį. Galiausiai, kai nuovargis palaužia net ištvermingiausiuosius, lieka tik Lizdeika. Metraščiai užsimena, kad jis buvo žvaigždininkas. Stebėti dangų buvo jo darbas, todėl jo žvilgsnis nukrypsta į rytus, kur ir pasirodo nauja žvaigždė. Žvaigždė su uodega atsirado dangaus srityje susijusioje su paukščiais, kurie rodo sieloms kelią į Dausas. Kaip nesusieti naujai pasirodžiusios žvaigždės su ką tik mirusiu karaliumi Vyteniu?
Lizdeika turėjo žinoti seną indoeuropietišką vaizdinį kuomet siela žirgo pagalba keliauja į dangų.
Antai garsioje ištraukoje iš 1249 m. vasario 7 d. „Vokiečių ordino taikos sutarties su atkritusiais Pamedės, Varmės ir Notangos prūsais“ sakoma, jog prūsų žyniai (Tulissones vel Ligaschones) per laidotuves „tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos vykstantį į kitą pasaulį“.
Pasirodžius kometai C/1315 U1, Lizdeika kaip niekada aiškiai galėjo „rodyti pirštu“ į mitinio pasaulio prasiveržimą danguje ir aiškiai nubrėžti ateitį.
O ateitis neatrodė paprasta. Vytenio siela ant žvaigždėto žirgo visą žiemą skrodė Drakono žvaigždyną ir pačiu gūdžiausiu metų laiku pasiekė Šiaurinę žvaigždę. Žvaigždę, kuri stovi danguje. Stovi, kai visos kitos juda. Tai galėjo reikšti tik vieną – mirtiną kovą. Tik kas žus? Ar Drakono išskrodimas reiškia Lietuvos pergalę ar ne?
Į šiuos klausimus atsakymą turėjo rasti naujasis Lietuvos valdovas Gediminas. Gediminas suvokė, kad pasiekti valdžios viršūnę – yra viena, o valdyti tautą ir nugalėti jai mestus iššukius yra visiškai kas kita. Didelė valdžia reiškė ir didelę atsakomybę. O ir Lizdeikos spėjimais negalima aklai pasitikėti. Ką daryti?
Lizdeika pasiūlo pačiam Gediminui pasitarti su protėviais pernakvojant Šventaragio slėnyje, kad per patį Gediminą dievai ir protėviai pareikštų savo valią.
Išlikusioje Gedimino legendoje apie dangišką žirgą duomenų nėra, tačiau netiesioginių nuorodų galima aptikti.
Per ateinantį šimtmetį Lietuva išaugo iki milžiniškos imperijos ir apie tai pranašavusius ženklus buvo pasakojama vaikams bei provaikaičiams. Gal dėl to Gedimino sūnus Narimantas savo herbu pasirinko Vytį – šviesos raitelį, tiek vidinės, tiek išorinės valdžios ženklą, vėliau tapusį ir visos Lietuvos herbu.
Gintaras Beresnevičius, suvokdamas visų padavimų ir legendų mokomąją jėgą, suprato, kad legendoje minimi nutikimai nebūtinai turi nepriekaištingai atitikti tikrus įvykius ir jų seką. Štai, baigdamas straipsnį apie Gedimino sapno legendą jis rašo:
Negalime teigti, kad aukščiau paminėti iš religinių legendų prasmių išsirutulioję įvykiai „objektyviai“ atsitiko. Tačiau visiškai pagrįstai galime tvirtinti, kad tai iš tikrųjų atsitiko legendoje: o ar „atsitiko“ legenda, negalime klausti. Ji paprasčiausiai yra.
technologijos.lt informacija
