Su žmona planavome susituokti gegužės 9 dieną ir taip visam gyvenimui (bent mūsų) šią dieną išlaisvinti nuo bet kokių Pergalės ar Europos dienos sąsajų. Planavom, bet prasidėjo COVID ir neleido karantinas. Galiausiai santuoką nukėlėme į vasarą ir viskas išėjo tik dar geriau.
Tuo tarpu kolaborantai šiandien (2023 gegužės 9 d.)toliau mini sovietų Pergalės dieną, niokoja Lietuvos didvyrių paminklus, o laisvės pusėje pasirinkusiems būti žmonėms belieka toliau minėti Europos dieną ir ieškoti su ja savo santykio. Priklausomai nuo jūsų laisvės sampratos, ši diena gali būti net labai problemiška arba visiškai tokia nebūti.
Kadangi nuo Europos vienybės temos jau dešimtmetį nepabėgu, paverčiau ją sava, prisijaukinau, parašiau iš jos disertaciją ir straipsnių, galiausiai tikrai dažnai tenka apie ją kalbėti, džiugiai dalinuosi nuoroda ir į naujausią pokalbį Europos tema. Tai gana naujoje mano buvusio studento Vilniaus universitete Arno Jasinsko tinklalaidėje „Plienas ne šienas“ įvykęs pokalbis. Arnas daro gerą darbą, jeigu patiks laida, pasekite ir jo kanalą.
Ten atsakymai, kas yra Europa, kaip meilė jai dera su nacionalizmu, kiek globalizme sąmokslo, kodėl Europai taip labai nesiseka integruoti kitų žemynų atstovų ir kodėl dabartinę integraciją sugriauti labiausiai grasina būtent federacijos kūrimo šalininkai. Linkiu įdomaus žiūrėjimo, nuoroda komentare.
O nuotraukoje mes su žmona ant laiptų, vedančių į San Pietro in Vincoli bažnyčią Romoje. Joje – nepakartojama Mikelandželo Mozės statula, vieno ankstyviausių renesansinio humanizmo filosofų Mikalojaus Kuziečio palaikai ir bažnyčiai vardą davusios relikvijos – švento Petro grandinės, kuriose jis kalintas Jeruzalėje.
Žodžiu, sėdim ant laiptų link vienos buveinių tos tikrosios Europos, sukūrusios dabartinę civilizaciją. Civilizaciją, kurios bandoma išsižadėti ir nebenorima nešti pasauliui, mat kad peržengtų save ir taptų universali, kaip svajoja kai kurie europinio globalizmo fanatikai, savęs kaip civilizacijos Europai teks atsisakyti.
Be reikalo. Mylėkime Europą kaip civilizaciją, jauskimės jos dalimi ir darykime viską, kad jos peržengti naujosios Europos kūrėjams niekada taip ir nepavyktų. Gegužės 9-osios deklaracijos autorius Robertas Šumanas tikrai to būtų norėjęs.