Lapkričio 30 d. sekmadienį pradedame šventąjį Advento metą. Žodis „adventas” yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „adventus”, reiškiančio atėjimą. Adventas primena ilgą istorijos laikotarpį, kai žmonija laukė ateinančio Išganytojo, ir kviečia išgyventi jo atėjimą į mūsų tarpą. Adventinė liturgija ragina mus pranašo Izaijo žodžiais: „Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis pamokytų mus savo kelių, kad mes eitume jo takais <…> Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje” (Iz 2, 3.5).
Adventas taip pat primena laikų pabaigą, kai Jėzus ateis pasikviesti ištikimųjų žmonių į amžinąjį gyvenimą jo artumoje. Šiam susitikimui turime nuolat ruoštis, o ypač Advento metu. Jėzus savo klausytojus ragino: „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. <…> Jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite” (Mt 24, 42,44). Šis laukimas neturi mūsų gąsdinti – jis yra viltingas ir džiugus. Jėzus kalbėjo: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti”(Lk 21, 28).
Tarp Jėzaus gimimo Betliejuje ir jo atėjimo laikų pabaigoje skleidžiasi Bažnyčios istorija, ir mes visi esame tos istorijos dalis.
Pradėję Adventą pamąstykime, kaip galėtume geriausiai jį praleisti. Pirmasis žingsnis, kurį turėtume žengti, – tai susikurti laukimui tinkamą aplinką. Dabartiniu metu žmonių dėmesį yra užvaldžiusi televizija, internetas ir socialiniai tinklai. Advento metu reikėtų apriboti savo laiką, kurį praleisdavome prie ekranų, kad jį galėtume skirti, pavyzdžiui, Šventajam Raštui ar gerai dvasinio turinio knygai. Jeigu šito nepadarysime, Advento metas bus tuščiai praleistas.
Advento metu yra organizuojamos adventinio susikaupimo dienos – rekolekcijos. Jos yra labai brangios, nes palikę nuošalėje kasdienius rūpesčius galime patyrinėti savo gyvenimą ir susiorientuoti, ką jame reikėtų keisti: ko reikėtų atsisakyti ir kokia kryptimi kreipti savo ateitį.
Advento metu, per rekolekcijas ar šalia jų, reikia iš savo širdies pašalinti blogį – nuodėmes, kurios labiausiai trukdo palaikyti gerą santykį su Dievu. Apaštalas Paulius ragina: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. <…> Tad nusimeskime tamsos darbus” (Rom 13, 11.12). Adventinė išpažintis tiesiog yra būtina, kad į mūsų tarpą ateinantis Viešpats rastų deramai paruoštą vietą, nes nuodėmės labiausiai trukdo išgyventi Betliejuje gimusio Dievo stebuklą. Nuodėmės yra didžiausia kliūtis priimti Dievą. Pašalindami iš savo širdies nuodėmę, mes gimusiam Dievo Sūnui padovanosime nepadalintą širdį.
Adventinį Jėzaus Gimimo laukimo laikotarpį užpildykime gera malda, paskirdami jai daugiau laiko, nei tai darėme iki šiolei. Jei pagerinsime savo maldos gyvenimą, pagerės ne tik mūsų santykis su Dievu, bet ir su žmonėmis, kuriems tapsime geresni, atlaidesni, paslaugesni.
Nors rekolekcijos, Sutaikinimo sakramentas ir gera malda, ypač Eucharistijos šventimas yra labai brangios, dvasinį gyvenimą ugdančios priemonės, bet jų per maža, kad Betliejaus Kūdikis rastų mūsų širdyse deramą vietą. Dar reikalingi meilės diktuojami darbai. Kristus yra aiškiai pasakęs: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40). Pamąstykime, ką gero galėtume padaryti šalia mūsų esantiems žmonėms, ypač tiems, kurie daug ko stokoja ir galbūt kenčia. Palaimingo adventinio meto!
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
