Šį tekstą prieš beveik dvi dešimtis metų parašė žmogus, kurį su Kaunu siejo ne vien tik įrašas gimdymo namuose ir pirmoji gyvenamosios vietos registracija. Likimo užgaidos jį blaškė po įvairias mūsų šalies vietas, tačiau dvasinė jungtis su Kaunu niekada nenutrūko. Kauną jis jautė, Kauną jis suprato, matė jo ypatingą vietą Lietuvos istorijoje… ir savo širdyje. Jau tuomet savo protu ir siela suvokė pavojus, kylančius mūsų tautai, perspėjo apie grėsmes, nuoširdžiai jaudinosi dėl valstybės ateities. Ir norėjo, kad išsaugotume lietuvišką Lietuvą savo palikuonims.
Nors paties autoriaus, deja, nebėra gyvųjų tarpe, tačiau jo prieš kelis dešimtmečius parašyti žodžiai ne tik neprarado reikšmės ir aktualumo, bet randa dar didesnį atgarsį šiandienos įvykių fone.
Red. prierašas
********************
Kaunas visada buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė – kad ir Laikinoji. Tegul čia patriotizmas kad ir „šiaudinis“, tegul tas patriotizmas kad ir ne toks pankiškas, kaip mūsų tikrojoje sostinėje Vilniuje, tačiau čia viskas tikra, sava, lietuviška.
Na, ką gi – kiek turim liūdnos patirties – visada gyvenom tarp dviejų imperijų: Vakarų Erelio, kuris dabar vis dėlto labai jau atviras atvykėliams iš musulmoniško pasaulio, ir Rusų Lokio, kuris vėl prisiminęs imperinius laikus siekia susigrąžinti buvusias kolonijas. Prisiminkim – išsilaisvino Lietuva, Latvija ir Estija…
O dabar vis girdim: apšvieskim gatves. Sutvarkykim miesto skverus ir aikštes. Auklėkim jaunimą. Neleiskim išnykti tautos paveldui. Laikykimės jo įsikibę nagais ir dantimis. Suprantu – aš tikrai nieko prieš neturiu. Netgi UŽ – valio! Laikykim nors tai, ko dar nepraradom – tegyvuoja „Žalvarinis“, „Kūlgrinda“, „Girnų giesmės“, „Ugnėlakiai“ ir t. t. Tikrai valio! Bet sakykit, mieli ponai mano, kurių galų mums Vilniuje reikalingas paminklas Frankui Zappai?.. Tai gal Palangoj pastatyti (pavyzdžiui, prie akmenų) paminklą „The Beatles“, kai jie buvo pačiame pakilime?..
Betgi mes vis nukrypstam nuo temos – paminklai. Miestai – paminklai. Vilniuje, tiesą pasakius, nebuvo ką griauti. Nes ten ir nebuvo ką griauti – prisiminkim liūdną Vilniaus krašto istoriją: 1920 m. jį užgrobė lenkai, todėl Laikinąja sostine tapo Kaunas – štai ir visa liūdna Vilniaus istorija. O nuo 1939 m., kada Lietuvą okupavo bolševikai, prasidėjo didysis paminklų vertimas. Kaune, toje didžiojoje mūsų Laikinojoje sostinėje, buvo nuverstas Laisvės paminklas prie Karo muziejaus, buvo nugriautas ir išardytas Šaulių sąjungos altoriukas, sugriautos beveik visos Kauno bažnyčios, paliktos tik kelios – Katedra-Bazilika, Vytauto bažnyčia… Įgulos bažnyčia (Soboras) buvo paversta muziejumi…
Carinėje epochoje imprimatur lietuviškai spaudai kirilicos rašmenimis buvo uždėta netgi vyskupo Motiejaus Valančiaus. Visa laimė – jis skubiai tą dalyką atšaukė. Bet tuo tarpu pasirodė Antanas Mackevičius – būsimasis kunigas. Jis gimė mažažemių bajorų šeimoje, mokėsi Vilniaus gimnazijoje, 1846–1849 m. studijavo Kijevo Šv. Vladimiro universitete. Paveiktas 1848 m. revoliucijos Europoje, ėmė mąstyti, kaip išvaduoti Lietuvą iš rusų jungo ir palengvinti sunkią valstiečių dalią. Matydamas, kad Lietuvos valstiečiai ypač pamaldūs ir pasitiki kunigais, nusprendė juo tapti. Metęs Kijevo universitetą įstojo į Varnių kunigų seminariją. Po seminarijos baigimo vikaravo Krekenavoje, 1856–1862 m. – Paberžėje.
1863 metų pavasarį Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš carinės Rusijos priespaudą. Antanas Mackevičius buvo pirmasis žmogus, išsakęs nepriklausomos Lietuvos idėją. Kovo dvidešimtą dieną Paberžės bažnyčioje jis perskaitė sukilėlių manifestą, kuriame gyventojai raginami sukilti, kad būtų atkurtas nacionalinis valstybingumas, pripažintos liaudies pilietinės teisės, nemokamai suteikta žemės.
A. Mackevičius surinko apie 250 ginkluotų žmonių būrį ir ėmė jam vadovauti. Medžiokliniais šautuvais ir dalgiais ginkluotus 8–15 tūkstančių sukilėlių malšino beveik 145 tūkstančiai caro kareivių. 1863 metų lapkričio dvidešimt trečią dieną, deja, netoli Vilkijos, Lebedžių kaime, įvyko paskutinis A. Mackevičiaus sukilėlių būrio mūšis. Gruodžio 17 d. kunigas suimtas ir pristatytas į Kauno kalėjimą (dab. Maironio namas). Atsisakius išduoti sukilimo vadus, Michailo Muravjovo nutarimu sukilėlių vadui paskirta mirties bausmė pakariant. Nuosprendis įvykdytas Kaune, Ožeškienės g., 1863 m. gruodžio 28 d. 11 val.
Puiku, kad yra pastatytas paminklas generolui Povilui Plechavičiui. 1918 metais grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje ir suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę, kovojusią prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Tapo Mažeikių karo komendantu, kovojo su bermontininkais, lenkais. Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla, neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė L. Purėnienė. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamsta šiandien čia nesėdėtumėte.“ Kaltinamasis buvo išteisintas.
„Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ – tokie buvo paskutiniai Romo Kalantos žodžiai jo užrašų knygelėje. Jam paminklas jau yra (Robertas Antinis jaunesnysis, architektas – Saulius Juškys).
1963 m. R. Kalantos šeima iš Alytaus persikėlė į Kauną. Tėvas, karo su Vokietija dalyvis, buvo įstojęs į kompartiją, dirbo Kauno politechnikume, mama – pramprekyboje. 1971 m. R. Kalanta turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet, neišlaikęs keleto egzaminų, perėjo į vakarinę mokyklą, dirbo „Aido“ fabrike. Buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judėjimu.
1972 m. gegužės 14 dieną Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, užsidegė. „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“…
Įvykiai Kaune sukėlė Lietuvos Komunistų Partijos ir KGB pareigūnų paniką – Sovietų Sąjungoje daugiau niekur nieko panašaus nebuvo atsitikę! Dar daugiau – kareiviai pasakojo, kad jie ir miegojo apsikabinę automatus – taip, užtaisytus tikrais koviniais, išcentruotais šaudmenimis… Gegužės 18 d. rengtas laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti, kad žmonės nespėtų susirinkti. Tada link R. Kalantos namų Panerių gatvėje traukusi jaunimo minia plūstelėjo į Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų. Jiems malšinti sutelkta per 7000 draugovininkų, milicininkų ir kareivių. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai, aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų.
Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko dvi dienas, neramumai nuslopinti tik gegužės 19 d. Antanas Sniečkus ataskaitose stengėsi įtikinti Maskvą, kad tai tebuvęs keliolikos prasigėrusių chuliganėlių siautėjimas. Matyt, dėl šio motyvo taip formuluoti kaltinimai, nes nenuteistas nė vienas eitynėse dalyvavęs studentas. R. Kalanta buvo apšauktas psichikos ligoniu ir aštuonerius metus jo tėvai negalėjo ant sūnaus kapo pastatyti paminklo – draudėjai tikino, esą tai liaudies priešas, nevertas pagarbos numeris vienas! Paminklas Romainių kapinėse iškilo tik 1982 m.
O dabar vis verkšlenam, skundžiamės, stenam, zyziam, bumbam, vis kažko nepatenkinti – laikykimės savo senųjų ištakų, to, ką dar turim, ir neleiskim, kad kokie nors okupantai mus užlenktų.
Todėl dabar ir siūlau nekreipti didelio dėmesio į miesto gatves, aikštes, skersgatvius, skverus; statykime kuo daugiau paminklų – ir kur tik įmanoma!
Niūrūs pamąstymai… Prancūzijoje imigrantai iš trečiųjų šalių karts nuo karto sukelia riaušes, skanduoja „Laisvė, lygybė, brolybė“, ir patys sau galvoja – mes priversim jus gyventi pagal savo pasaulio modelį (paryškinta autoriaus). Jungtinėse Amerikos Valstijose – ne ką geresnė situacija… Mielieji žmonės, būkim savimi! Nepasiduokim jokiems okupantams – nesvarbu, iš kur jie būtų! Lietuvoj jau vien žodis „Euro“ skamba kaip keiksmažodis, o žodis „Tarybinis“ – ne ką geresnis… Puoselėkim tai, ką turim gražaus ir puikaus – Laisvės paminklą, paminklą Vytautui Didžiajam, tautinius folk ansamblius, skautus, šaulius.
Visgi norisi užbaigti kažkaip optimistiškai – tikėkimės, kad ateity viskas bus tvarkoj, kad jaunuomenė bus tinkamai apšviesta ir supratinga.
Pabaikim šį straipsnį optimistiškai Jurgio Zauerveino gaida:
„Lietuviais esame mes gimę – lietuviais norime ir būt, šią garbę gavome užgimę – jai ir neturim leist pražūt!“
