Kokios yra tikrosios Nacionaliniame susivienijime vykstančio vidaus konflikto priežastys?
Įvardinčiau vieną šalutinę ir vieną pagrindinę priežastį. Pirmąją pavadinčiau konfliktą galutinai įžiebusią kibirkštimi. Ja tapo dar Seimo rinkimų kampanijos metu NS valdybos inicijuotas tyrimas. Daugelis partijos kandidatų skundėsi dėl organizacinių nesklandumų ir ypač akivaizdžiai matomo nevienodo jų aprūpinimo reklamine medžiaga vienmandatėse apygardose. Pradedant tyrimą manyta, kad tie trūkumai nebus itin dideli, o juos išsiaiškinti verta tik tam, kad padarytos klaidos nebūtų kartojamos ateityje. Tačiau lapkričio pabaigoje sužinota, kad NS po rinkimų turi didžiulę mūsų biudžeto mastais skolą, apie kurią neįtarė partijos ir rinkimų štabo vadovybė. Maža to, paaiškėja, kad didžioji tos skolos dalis buvo apgaulės būdu iš partijos bendražygio išviliotos lėšos, iš anksto žinant, kad jų bus neįmanoma grąžinti sutartu laiku. Galiausiai sužinota, kad slapčia nuo partijos ir rinkimų štabo vadovybės smarkiai viršytos kai kurios rinkimų biudžeto eilutės buvo iš esmės skirtos apmokėti V. Sinicos ir jam artimų keleto kandidatų reklamos priemones. Šias priemones užsakinėjo ir už jas apmokėdavo kampanijos iždininkas A. Simutis, o vienintelis apie tai žinojęs vadovybės narys buvo V. Sinica.
Kodėl ši situacija virto tokiu aštriu konfliktu, ar nebuvo įmanoma jo išvengti?
Žmogiškai suprantamas V. Sinicos ir jo draugų troškimas tapti Seimo nariais. Bėda ta, kad šis begalinis troškimas pastūmėjo prarasti galvas ir pasinaudoti partijos rinkimų biudžetu tarsi nuosava pinigine. Vis dėlto net tokiomis aplinkybėmis buvo galimybė ir siūlyta viską ramiai išsiaiškinti ir konstruktyviai išspręsti klausimą. Bet galbūt todėl, kad tyrimo komisijų ataskaitų išvados buvo pagrįstos nepaneigiamais dokumentais ir skaičiais, buvo griebtasi įžūliausios ir brutaliausios savigynos strategijos. Turbūt norėdami išeiti iš šios nemalonios istorijos, kaip sakoma, švarutėliai, neoficialią rinkimų kampaniją ir jos finansavimą partijos sąskaita ,,susikombinavę“ vadinamosios ,,Sinicos aplinkos“ žmonės pareikalavo nei daug, nei mažai, o sušaukti neeilinį NS suvažiavimą. Atrodo, neregėta Lietuvoje. Neprisimenu kito tokio renginio, kurio darbotvarkėje būtų vienintelis klausimas – žūtbūt nušalinti rinkimų kampanijos tyrimą iniciavusią partijos vadovybę. Apie šiurkščius NS Įstatų pažeidimus ir partijos narių kvietimo į renginį metodus čia plačiau kalbėti neišeina.
Kokie yra Jūsų vadovaujamos partijos Valdybos teisiniai santykiai su rugsėjo 6 d. Vilniuje įvykusio dalies partijos narių susibūrimo organizatoriais bei finansinius pažeidimus rinkimų kampanijos metu galimai padariusiu iždininku?
Dėl vadinamojo ,,neeilinio suvažiavimo“ viskas gana aišku. Kaip minėta, jis sušauktas neteisėtai, o jame priimti sprendimai teisiškai yra negaliojantys nuo priėmimo momento. Tad belieka sulaukti TM sprendimo, po kurio taps aišku, kaip situacija klostysis toliau.
Dėl buvusio iždininko galiu pasakyti, kad jis pamėgino kreiptis į prokuratūrą dėl neva galimo jo šmeižto. Bet ten nuvykus užteko nuosekliai papasakoti apie rinkimų kampanijos iždininko veiksmus, kad nuo to laiko, o tai buvo seniai, nebūtų jokių žinių ar juo labiau pretenzijų. Savo ruožtu nesuprantu, kodėl V. Sinica ironiškai žvelgia į šiam asmeniui iškeltą ieškinį bent iš dalies atlyginti partijai padarytą žalą. Beje, šis mėgina procedūriškai vilkinti ieškinio nagrinėjimą, turbūt tikėdamasis palankaus TM sprendimo dėl ,,neeilinio suvažiavimo“ teisėtumo. Tikslas nėra atkeršyti ir nubausti – teisingumui atkurti užtenka atlyginti žalą.
Kokia vis dėlto yra pagrindinė konflikto ir praktiškai jau įvykusio skilimo priežastis?
Spėlioti dėl pagrindinės priežasties nėra reikalo – ji yra politinė ir tik politinė. Jokiu būdu ne asmeninė ir psichologinė, kaip mėgina aiškinti V. Sinica ir jo šalininkai. Tiesa ta, kad dalis NS narių paprasčiausiai pavargo ir nenori būti ,,kraštutine dešiniąja“ partija, kaip ją klaidingai įvardija politologai ir žurnalistai. Takoskyra atsirado ir vis labiau ryškėjo jau nuo pat partijos įsteigimo. Ateinantieji į partiją, ypač jauni žmonės, neslėpė, kad vienas svarbiausių jų siekių yra ,,susitvarkyti gyvenimą“, tai yra greitai ir lengvai patekti į Seimą ir atsidurti prie valdžios gėrybių stalo.
Netruko paaiškėti, kad būti tokioje ,,kraštutinės dešinės“ partijoje yra ne tik nenaudinga, bet ir nesaugu. Lengva prarasti darbą ir pajamas. Štai tada kai kurių jaunų žmonių galvose ir gimė planai keisti partijos kursą ir ,,integruotis“ į esamą partinę sistemą. Tai reiškia – nebekelti politiškai nekorektiškų klausimų. NS šūkis ,,susigrąžinkime valstybę“ ypač nepatiko kai kuriems ,,Pro Patria“ sambūriui priklausantiems partijos nariams. Takoskyra galutinai išryškėjo praėjusių metų vasarą, kai paaiškėjo, kad sambūrio nariai taip ir nesiryš pakabinti K. Škirpai skirtos atminimo lentos. Tai padaryta vyresniųjų NS narių iniciatyva. Todėl savaip logiška, kad norima tų ,,nepatogių“ narių atsikratyti, kad būtų galima dangstytis NS pavadinimu, bet ,,kraštutinę dešiniąją“ partiją nepastebimai pertvarkyti į tipišką konformistinę ,,konservatyvios dešinės“ partiją.
Tokio ,,atsinaujinimo“ siekiantys ir jį deklaruojantys žmonės, be abejo, norėtų, kad Lietuva būtų lietuviška. Bet šito norėdami jie taip pat nori ne tik nesusipykti su valdžia, bet ir tapti jos dalimi ir pyrago valgytojais. Todėl tenka išsiskirti.
Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas Pirmininką profesorių dr. Vytautą Radžvilą kalbino Vytautas Budnikas
