„Mūsų tikslu turėtų tapti siekis ne vien keisti žmonių požiūrį, bet ir bandyti sumažinti skirtį tarp to, kaip mąstome ir kaip elgiamės“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros docentė dr. Genovaitė Liobikienė, tyrinėjanti žmonių elgsenos įtaką klimato kaitai. Pasak mokslininkės, nors lietuvių elgsenoje pastebima vis daugiau teigiamų pokyčių, kuriuos įgyvendinant yra stengiamasi mažinti klimato kaitos padarinius, tačiau pagal Europos Sąjungos vidurkį vis dar esame vieni paskutiniųjų.
VDU magistro programos „Aplinkosaugos organizavimas“ studentams žaliosios ekonomikos ir politikos kursą dėstanti G. Liobikienė pažymi – sąmoningumo ir tvaraus vartojimo klausimai paskaitų metu yra vienos iš pagrindinių diskusijų temų. „Dar 1972 m. mokslininkų gretose imta kalbėti, jog nebegalime augti tokiu greitu tempu kaip iki šiol. Aplinka be ekonomikos gali puikiai gyvuoti – prisiminkime Černobylio pavyzdį. Tačiau ekonomika be aplinkos – ne, net jei ir plėsime paslaugų ar IT sektorius, kurie, atrodo, reikalauja mažesnio kiekio išteklių panaudojimo. Mėgstame pabrėžti, jog auga mūsų produktyvumas ir efektyvumas, tačiau tarša ir išteklių suvartojimas taip pat didėja. Norint konkrečių pokyčių, reikia įgyvendinti politines iniciatyvas, kurios, visų pirma, turi kilti iš žmonių, o sutelkti žmones vienam tikslui yra išties nelengva“, – pastebi mokslininkė.
Negalime plėstis iki begalybės
Iki 2020 m. Europos Sąjunga buvo įsipareigojusi 20 proc. sumažinti taršos kiekį, 2030 m. šis skaičius privalės siekti 40 proc., o 2050 m. – net iki 80 proc. „Studentams užduodu klausimą: ar jiems toks taršos mažinimo greitis atrodo logiškas ir įmanomas? Mokslininkų teigimu, 2020 m. tikslą mes pasiekėme su gana minimaliomis pastangomis, kadangi tai paprasčiausiai atėjo savaime – augant žmonių pajamoms plėtėsi paslaugų sektorius, atsirado daugiau atsinaujinančių išteklių. Tačiau norint pasiekti 2050 m. tikslą, priemonės turės būti drastiškos“, – teigia docentė.
Pasak G. Liobikienės, pagrindinė išvada, kurią pateikia mokslininkai, kaip mažinti klimato kaitos sukeltus padarinius, yra ta, jog visų pirma turi keistis žmonių elgesys. „Su doktorante Migle Jakučionyte-Skodiene atliekamo tyrimo apie klimato kaitą metu pastebėjome, jog viskas yra gerai su daug nekainuojančia aplinkosaugine elgsena – mes rūšiuojame, naudojame vis daugiau elektros energiją taupančių prietaisų, tačiau elektros suvartojimo lygis ir toliau auga. Tuo pačiu metu pažvelgus į vadinamąsias sudėtingąsias elgsenas, tokias kaip naudojimasis viešuoju transportu, ekologiškų produktų pirkimas, matome, jog šiose srityse pastebimi labai nežymūs pokyčiai. Viešasis transportas Lietuvoje yra vis dar laikomas nepatogia ir nepopuliaria priemone keliauti, taigi, kyla klausimas, kaip tą paskatinti? Galbūt derėtų sugrįžti prie sąmoningumo ugdymo, kuriam daugiausia pasiduoda jaunimas. Nors jauni žmonės eina į gatves ir garsiai deklaruoja, jog jiems yra svarbu išsaugoti planetą, tačiau labai svarbu, kad jie taip pat propaguotų aplinkai draugišką gyvenimo būdą“, – analizės rezultatus apibūdina tyrėja.
Liobikienė atkreipia dėmesį, jog išeitimi, kaip suderinti vartojimo kultūrą ir jos poveikį aplinkai, galėtų tapti dalinimosi ekonomika. „Pavyzdžiui, savo artimoje aplinkoje su draugais organizuojame mainymąsi vaikų žaislais. Vaikai visada nori kažko naujo, tačiau nauja nereiškia, jog turi būti ką tik pagaminta. Žinoma, ekonominiu atžvilgiu, tai nėra labai priimtina, nes tai reikštų, jog mums reikės mažiau daiktų, vadinasi, mažiau pirksime ir išleisime mažiau pajamų. Tačiau nepaisant to, tai yra realiausias dalykas, kuris prisidėtų prie ekonomikos ir aplinkos suderinamumo. Vienaip ar kitaip mes negalime plėstis iki begalybės, nes galų gale susprogsime“, – pripažįsta tyrėja.
Keisti ne požiūrį, o elgesį
Vis dėl to, kaip kontrargumentą vartojimo mažinimui, VDU docentė pateikia pavyzdį, jog materializmas, kuris yra priešprieša aplinkosauginiam susirūpinimui, gali puikiai derėti su aplinkosauga. „Viename savo straipsnyje nagrinėjau, ar materializmas kaip vertybė gali prisidėti prie klimatui draugiškos aplinkos kūrimo. Tyrimo rezultatai parodė, kad materialistai yra linkę pirkti daugiau aplinkai palankių produktų, pavyzdžiui, elektromobilius, kurie dažniausiai yra įsigyjami ne siekiant sumažinti aplinkai keliamą taršą, bet norint parodyti savo prestižą“, – įžvalgomis dalinasi mokslininkė.
Pasak G. Liobikienės, panaši tendencija pastebima ir kalbant apie pastaruoju metu itin madingomis tapusias „žaliąsias“ ar „ekologiškas“ produktų linijas, kurių gaminių žmonės pastebimai perka vis daugiau nebūtinai dėl išaugusio sąmoningumo aplinkai.
„Žinoma, tai gali būti pastarojo dešimtmečio pasekmė, nežinome, kokios tendencijos seks po to. Tačiau šiuo metu su doktorante analizuodamos pokytį, kaip keičiasi mūsų požiūris į klimato kaitą ir aplinką, pastebime išliekančią skirtį tarp to, ką deklaruojame, kaip mąstome ir kaip iš tiesų elgiamės. Mūsų tikslu turėtų tapti ne siekis kelti sąmoningumą, o būtent sumažinti skirtį tarp mąstymo ir elgesio. Turėtume siekti pakeisti ne žmonių požiūrį, o elgesį. Esant informacijos pertekliui, žmogui tampa sunku suprasti, kas yra tiesa, o kas – ne“, – pabrėžia VDU Aplinkotyros katedros docentė.
Ar gali būti, jog būtent noras įrodyti statusą ne tik skatina dalį visuomenės gyventi ekologiškai, tačiau tuo pačiu metu neleidžia išsivaduoti ir iš tam tikrų įsisenėjusių įpročių? Remiantis statistika, Lietuvoje naudojimasis viešuoju transportu išlieka vienas žemiausių ES. Pasak G. Liobikienės, čia galima įžvelgti įvairių tą įgyvendinti trukdančių aspektų – nuo kultūrinių skirtumų iki patogumo keliauti faktoriaus.
„Štai Belgijoje ar Danijoje žmonėms yra įprasta keliauti į darbą ar parduotuvę dviračiu. Pati metus naudojuosi viešuoju transportu ir galiu pasakyti, kad Lietuvoje juo naudotis tikrai nėra patogu, ypač jeigu reikia pasiekti atokesnį miesto rajoną. Kaip turėtų ši situacija pasikeisti? Ar įžymybės turėtų pradėti naudotis viešuoju transportu ir tokiu būdu jį reklamuoti? Kita vertus, galima taikyti baudas ir suvaržymus – didinti parkavimo įkainius mieste ar kelti kuro kainas, link ko Lietuva jau po truputį eina. Žinoma, tai iš dalies susiję ir su mūsų mentalitetu, tačiau galų gale viskas atsiremia į patogumo aspektą“, – situaciją analizuoja mokslininkė.
Praėjusiais metais už kompensacijas mažiau taršioms transporto priemonėms daugiausia buvo įsigyta dviračių ir elektrinių paspirtukų. VDU mokslininkės manymu, tai išties prisideda prie gero tikslo, siekiant sumažinti miestuose automobilių keliamą taršą. „Nepaisant to, jog mūsų šalyje klimato sąlygos nėra itin palankios – turime labai daug lietingų dienų, dviračių takų infrastruktūrą dar tik vystome, tačiau tokia iniciatyva duoda gerą paskatą keisti savo įpročius. Manau, jog po truputį einame link to, kad kuo daugiau žmonių rinktųsi ekologišką transportą“, – teigia G. Liobikienė.
Išeitis – dalinimosi ekonomika?
Savo tyrimuose, nagrinėdama klimato kaitos suvaldymo ir elgsenos ryšį, G. Liobikienė dažniausiai akcentuoja Europos kontekstą. Pasak mokslininkės, tai, kas daugumoje ES šalių jau yra tapę norma, Lietuvoje dar tik pradedama diegti. „Bendrame ES kontekste atrodome prastokai. Pavyzdžiui, pagal galimybę pasirinkti ekologišką ar atsinaujinančią elektros energiją tiekiantį tiekėją, ES esame vieni iš paskutiniųjų. Tuo metu analizuojant požiūrį į klimato kaitą mes esame per vidurį“, – pažymi VDU Aplinkotyros katedros docentė.
Mokslininkės teigimu, nors jau pripratome rūšiuoti ir pastebime išaugusį susidomėjimą ekologiško transporto svarba, svariausiai prie klimato kaitos padarinių mažinimo galėtų prisidėti dalinimosi ekonomika arba vartojimo mažinimas. „Reikėtų savęs paklausti – ar man reikia dar vieno papildomo daikto? Gal jį galėčiau į kažką išmainyti?“, – pastebi tyrėja. Anot pašnekovės, taip pat reikėtų galvoti, ką bei kiek perkame. „Turiu viltį, jog Lietuvoje dalinimosi platformos taps dar labiau populiarios. Žmonės visuomet norės atsinaujinti, tad kodėl nepradėjus diegti gerųjų tendencijų pasitelkiant mainymąsi?“, – siūlo G. Liobikienė.
