Tik trečdalis Lietuvos gyventojų yra patenkinti savo gyvenvietėse esančiomis viešosiomis erdvėmis. 42 proc. „Bipa“ tyrimo apklaustųjų pasigenda daugiau poilsio zonų: suoliukų, stalų bendriems susibūrimams. 59 proc. mano, kad infrastruktūra nėra pritaikyta žmonėms su negalia bei 50 proc. pasisako, kad šių žmonių poreikių neatitinka laisvalaikio erdvės. Ekspertų vertinimu, šie skaičiai atskleidžia problemas, susijusias su viešųjų erdvių planavimu ir įrengimu.
„Bipa“ inicijuotas bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktas didmiesčių, kitų miestų, rajonų ir kaimo vietovių gyventojų nuomonės tyrimas taip pat atskleidė, kad 38 proc. pasigenda daugiau tvarkos, jiems trūksta šiukšliadėžių, stovų paspirtukams ir dviračiams. 15 proc. – sporto aikštynų. 14 proc. – vaikų žaidimų aikštelių.
„Paprastai viešosios erdvės nebūna orientuotos į visas amžiaus ar interesų grupes. Pavyzdžiui, kalbant apie žaidimų aikštelės, jos dažnai būna pritaikytos 4-10 metų vaikams. Ką tuomet veikti patiems mažiausiems, paaugliams ar atžalas atlydėjusiems suaugusiems? O jei yra vieta piknikui, nėra vietos žaidimams. Pastebime, kad daugumoje viešųjų erdvių vyrauja universalumo trūkumas. Todėl žmonės ir pasigenda patogumų, kviečiančių juos susiburti lauke“, – teigia Tomas Žutautas, inovatyvių viešųjų erdvių pritaikymo sprendimų įmonės „Bipa“ projektų vadovas.
Skatina vaikų smalsumą ir bendravimą
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad suolai dažnai statomi ne šalia žaidimų erdvės, o kur nors toliau, todėl tėvams ar seneliams nesudaromos galimybės stebėti žaidžiančius vaikus sėdint. Taip pat šalia žaidimo aikštelių paprastai nebūna stalų. „Šiandien daugybė tėvų renkasi nuotolinį darbą, tad ir viešosios erdvės turėtų atitikti šiuolaikinio gyvenimo ritmą. Šalia vaikų žaidimo aikštelių įrengiant ne tik suolus, bet ir stalus, būtų sukurtos sąlygos tėvams būti šalia savo vaikų“, – sako T. Žutautas.
Viešųjų erdvių patrauklumas, pasak specialisto, priklauso ne tik nuo įrengimų, bet ir nuo detalių, tokių kaip suoliuko padėties kampas, aplinkos kontekstas ir erdvės lankomumas tam tikru paros metu. Inovatyvios, apgalvotos, unikalios erdvės sutraukia daugiausiai lankytojų. „Dabartiniuose pasauliniuose standartuose svarbiu kriterijumi tampa unikalumas, keičiant tokią praktiką – kai savivaldybė nuperka kuo daug vienodų paprasčiausių įrenginių, kad galėtų apstatyti kuo daugiau kiemų. Pavyzdžiui, Skandinavijoje įprasta, kad kiekvienas kiemas turi skirtingus įrenginius, taip sąmoningai skatinamas vaikų smalsumas ir tarpusavio bendravimas“, – kalba T. Žutautas.
Išmanieji suoliukai – ir mažesniuose miesteliuose
1 iš 4 (26 proc.) apklausos dalyvių teigė viešosiose erdvėse turintys poreikį pasikrauti išmaniuosius įrenginius. Dar 29 proc. to nepasigedo, tačiau esant galimybei naudotųsi. „Suprantame, kad nuo technologijų niekur nepabėgsime. Naudojame žemėlapius, paslaugų užsakymo ir kitas programėles, tad poreikis pasikrauti telefoną kyla bet kurioje vietoje. Viešosios erdvės – ne išimtis. Be to, interaktyvūs objektai tampa traukos elementu turistams. Tyrimas atskleidė, kad didmiesčių ir mažesnių miestelių gyventojų nuomonė tiek apie trūkumus viešosiose erdvėse, tiek apie technologijų poreikį – nesiskiria. Iš dalies tai paaiškina, mažesnių Lietuvos miestelių tokių kaip Šakiai, Biržai, Kretinga, Tauragė aktyvumą įsirenginėjant išmaniuosius suolus bei kalbančius architektūros objektus“, – teigia Vaiva Adomaitienė, išmanaus miesto projektų vadovė.
Žmonėms su negalia skirti įrenginiai atrodo nedailiai
Nepaisant augančio dėmesio viešųjų erdvių plėtrai ir miesto infrastruktūros gerinimo, tik 13 proc. apklaustųjų mano, kad miestų ir miestelių infrastruktūra pakankamai pritaikyta žmonėms su negalia, tačiau laisvalaikio erdvės – nepritaikytos. 22 proc. teigimu, laisvalaikio erdvės pritaikytos, tačiau infrastruktūra – ne.
37 proc. tyrimo dalyvių laikosi nuomonės, kad nei miesto infrastruktūra, nei laisvalaikio erdvės nėra pritaikytos žmonėms su negalia. Tuo metu tik ketvirtis pasisako, kad tiek miestų infrastruktūra, tiek laisvalaikio erdvės yra pakankamai pritaikytos žmonėms su negalia.
T. Žutautas atkreipia dėmesį, kad projektuojant laisvalaikio erdves žmonių su negalia poreikiai nustumiami į šoną iš dalies dėl to, jog pritaikomumas kertasi su vizualiniu grožiu bei remiamasi klaidingais įsitikinimais. „Vyrauja požiūris, esą vaikai su negalia nenori suptis ar žaisti, o suaugusieji vengia būti viešumoje. Iš tikrųjų – jiems nesudaromos sąlygos. Be to, žmonėms su negalia pritaikyti laisvalaikio įrenginiai vizualiai nėra tokie dailūs kaip skirti sveikiesiems. Todėl nors pasiūlos rinkoje ir pakanka, planuojant laisvalaikio erdves investuoti į tokius įrenginius vengiama“, – paaiškina T. Žutautas.
Panaši situacija ir kalbant apie miesto infrastruktūrą. Eksperto teigimu, žmonėms su negalia būtini ir pagal reikalavimus privalomi pandusai, nuožulnūs takeliai pastatų prieigose, taktiliniai kilimėliai patalpose neretai yra papildomas galvos skausmas architektams ir kitiems landšafto specialistams, esą šie elementai nedera stilistiškai ir dėl to jie neįtraukiami į projektus.
Pasak T. Žutauto, Lietuvos miestai ir miesteliai turi potencialą plėtoti šiuolaikiškesnes, patrauklesnes ir labiau įtraukiančias viešąsias erdves, kurios atitiktų visų amžiaus grupių ir fizinių galimybių žmonių poreikius. Tai skatintų bendruomeniškumą ir aktyvesnį laisvalaikį.
