Tikra istorija, nutikusi prieš keletą savaičių. Vaikas iš Kauno svečiuojasi Vilniuje. Ne kokiame nors užsienyje, o vis dar Lietuvos sostinėje. Užeina į žinomo tinklo parduotuvę prie autobusų stoties. Paprašo nuskenuoti nuolaidų kortelę. Atsakymas – grubus rusiškas burbėjimas. Paprašo kalbėti lietuviškai – gauna atgal piktus rankų mostus ir rusišką tiradą. Išeinant pavymui skrieja bjaurus žodis – „labusas“.
Taip, taip: 2025-ieji. Lietuvos sostinė. Europos Sąjunga. NATO. O lietuvis vaikas išgirsta vieną šlykščiausių rusiškų imperialistų naudotų įžeidimų savo atžvilgiu. Šiais laikais, kai kaip grybai po lietaus dygsta visokios „toleranciją“ skatinančios, visų rūšių mažumų teises ginančios organizacijos, kai vaikų interesams atstovauti sukurta vaiko teisių apsaugos sistema, – vaiko nuo rusiško šovinisto apginti negali niekas. Savoje šalyje lietuvis niekinamas. Už tai, kad yra lietuvis. Kad kalba gimtąja kalba.
Tai ne tik pardavėjos chamizmas. Tai – mūsų valstybės politikos pasekmė. Dešimtmečius „buvusiųjų“ nostalgija ir nekontroliuojama imigracija iš Rytų kūrė getus, kuriuose lietuvių kalba – svetimšalė, o lietuvis – svetimas. Vilniaus širdyje – Lietuvos sostinėje – jaunas žmogus jaučiasi kaip užsienyje.
Mums nuolat aiškina apie „toleranciją“ ir „atvirumą“. Bet kodėl ta tolerancija visada vienpusiška? Kodėl lietuvis savo žemėje turi prašyti kalbėti lietuviškai – ir dar sulaukti įžeidimo? Kodėl sostinėje darbuotojai, aptarnaujantys klientus, drįsta ignoruoti valstybinę kalbą? Kodėl Lietuva – vienintelė ES šalis, kuri savo sostinėje leidžia klestėti rusiškam šovinizmui?
Bet ramiai – juk mes „tolerantiški“. Pasakysim, kad čia „kultūrų įvairovė“. Įvairovė, kurioje lietuvis – antrarūšis savo sostinėje. Valstybinė kalba? Čia tik formalumas, kurį prisimena per Kalbos inspekcijos patikrinimus. Integracija? Ne, ne, čia pas mus „atvira visuomenė“ – tik keista, kad atvira į vieną pusę.
Imigracinė politika? O taip, ji veikia – tik klausimas, kam. Mes jau pripratome, kad Vilniaus rajone lietuvių kalba dažnai nereikalinga. Bet kai tas pats vyksta miesto centre – vadinasi, valstybė jau nebevaldanti situacijos.
Gal dar sukursime programą „Pagalba rusiškai kalbantiems darbuotojams“? Arba įvesime taisyklę, kad klientas pats turi prisitaikyti prie aptarnaujančio personalo kalbos? Būtų logiška – juk tokia „tolerancija“ dabar madinga.
Tik viena bėda – be kalbos nėra valstybės. Ir jeigu mes ir toliau žiūrėsime į rusišką šovinizmą pro pirštus, jei dabar nesustabdysime masinės imigracijos iš Rytų ir nepareikalausime griežtos integracijos bei kalbos politikos, ateis diena, kai klausimas „Ar Vilnius dar Lietuva?“ nebeskambės kaip provokacija. Tai bus tik eilinė naujienos antraštė.
