Kaunas visada buvo miestą mylinčių žmonių miestas. Mokslo, sporto, kultūros, savanorystės ir patriotizmo dvasia čia tvirtai įleidusi šaknis. Todėl skaudu, kai pastaruoju metu vis dažniau girdime apie kitą Kauno veidą – jaunų žmonių smurtą, narkotikų vartojimą, vagystes, išsišokimus, kuriuos vis sunkiau vadinti tik „paaugliškais eksperimentais“.
Kauno policijos duomenys rodo, kad pastaraisiais metais, mažėjant sunkių nusikaltimų skaičiui, didėja būtent nepilnamečių padarytų teisės pažeidimų dalis. Jauni žmonės – kartais vos penkiolikos – įsivelia į muštynes, dalyvauja grupinėse vagystėse, platina narkotikus ar net filmuojasi, kaip tyčiojasi iš silpnesnių. Tai nėra vien policijos klausimas. Tai – visos visuomenės atsakomybė.
Problemos šaknys
Kiekviena karta turi savo iššūkius. Šiandienos paaugliai gyvena pasaulyje, kuriame dėmesio ir pripažinimo vertė matuojama ne pasiekimais, o „like’ų“ skaičiumi. Ekranai tapo ne tik langais į pasaulį, bet ir durimis į agresiją, melą bei priklausomybes. Kai šeimoje trūksta dėmesio, kai mokykloje prarandamas ryšys su mokytoju, o gatvėje dominuoja jėgos kultas – jaunam žmogui belieka ieškoti tapatybės ten, kur triukšmingiausia, o ne ten, kur teisinga.
Ne mažiau svarbi ir atsakomybės praradimo kultūra. Vaikai dažnai nemato pavyzdžio, kad už elgesį reikia atsakyti. Tėvai, persidirbę ir pavargę, bijo būti griežti, o institucijos – ypač Vaiko teisių apsaugos tarnybos – dažnai tampa bedančiais sargais: turi pareigą „prižiūrėti“, bet neturi jokių realių svertų padėti ar sustabdyti probleminį paauglį. Tarnybos rašo aktus, teikia rekomendacijas, o tuo metu tas pats jaunuolis toliau grasina, smurtauja ar niokoja mokyklą. Jos neturi nei teisinės galios imtis priverstinių poveikio priemonių, nei mechanizmų įtraukti šeimą į privalomas programas. Dėl to kenčia visi – ir vaikai, kuriems iš tiesų reikia pagalbos, ir visuomenė, pavargusi nuo bejėgiškumo.
Kaip spręsti problemą
Pirmiausia turime grąžinti auklėjimo prasmę – ne kaip moralizavimą, o kaip kasdienį santykį. Šeimos stiprinimas turi būti ne deklaracija, o prioritetas: socialinės tarnybos, psichologinė pagalba, tėvystės įgūdžių mokymai – visa tai turi būti prieinama, realu ir nemokama.
Antra, mokykla turi tapti bendruomenės centru, o ne tik pažymių gamykla. Reikia atgaivinti prasmingas popamokines veiklas – šaulių, sporto, meno, savanorystės būrelius. Jaunam žmogui būtina priklausyti stipresnei grupei nei gatvės „chebra“.
Trečia, turime grąžinti autoritetą policijai, mokytojui ir tėvui – ne jėga, o pagarba. Kiekvienas paauglys turi matyti, kad visuomenė jo nebijos, bet ir netylės. Kad taisyklės egzistuoja ne tam, jog suvaržytų, o tam, kad apsaugotų.
Taip pat reikia peržiūrėti įstatymus ir suteikti realius įrankius dirbantiems su vaikais:
- suteikti Vaiko teisių specialistams teisę ir pareigą inicijuoti privalomą elgesio korekcijos ar resocializacijos programą;
- įtvirtinti specializuotus krizių centrus nepilnamečiams, kur jie būtų laikinai atskiriami nuo žalingos aplinkos, bet nelaužant žmogaus orumo;
- kurti bendras komandas – policijos, socialinių darbuotojų, psichologų ir bendruomenių mentorių, kurie veiktų ne popieriuje, o realiai.
Turi būti aiški žinia: pagalba nėra bausmė, bet ir bejėgystė nėra rūpestis.
Kaunas galėtų tapti pavyzdžiu, kaip savivalda, bendruomenės ir policija dirba išvien. Prevenciniai projektai mokyklose, jaunimo centrai, mentorių programos, gatvės socialiniai darbuotojai – tai nėra išlaidos, tai investicija į ramų rytojų.
