Dalis Vilniaus sėdmaišininkų šiandien (tekstas rašytas antradienį) bjaurėjosi ūkininkų protestu ir badė pirštais į jų brangius gražuolius traktorius. Suprask, per gerai gyvena, kad galėtų skųstis. Tokie komentarai – ne tik empatijos, bet ir tiesiog proto stoka. Jie atspindi mūsų ligotą norą, kad kiti gyventų blogai, kad neva reikia kentėti betvarkę, kad ko nors teisingai reikalauti galima tik jau visišką materialinio gyvenimo dugną pasiekus.
Ne. Reikalauti reikia, kai su tavimi elgiamasi neteisingai. Ūkininkų traktoriai yra jų kapitalas, „gamybos priemonės“, o ne jokios prabangos prekės savo malonumui. Dažnai banko, pirkti už paskolas ir ES paramas, bet jeigu ir ne, tai ne prabangos prekė, o būtinybė. Ūkininkai, kad ūkininkavimas apskritai atsipirktų, turi turėti palyginti daug žemės ir neretai jų bendras turtas didelis, bet tas turtas – jų žemė. Dažnai net tos žemės nuosavybės nėra, ji nuomojama, kartais net iki 80% visos dirbamos.
Ta nereiškia, kad ūkininkai turi daug lėšų sąskaitose ar kad gali ramiai ir nežlugdami pakęsti jiems reikšmingus įstatymų pokyčius. Gal ir gali: parduodami žemę stambiausiam kapitalui, išsikraustydami į miestą, kokį kotedžą ar butą ir kaip ūkininkai tiesiog išnykdami. Kam to reikia? Tikrai ne Lietuvai.
Kiekviena šalis Europoje siekia (turėtų siekti), kad jų ūkininkai galėtų vykdyti veiklą, auginti ir parduoti Lietuvoje ir ES. Bendroji ES žemės ūkio politika ir dabar žaliasis kursas daugeliu būdų lemia, kad Lietuvos ūkininkai yra smaugiami mesti veiklą – kartais ją tiesiogiai draudžiant, kartais verčiant nekonkurencinga.
Ūkininkai iškėlė šešis pagrindinius reikalavimus ir visi jie pagrįsti bei teisingi (na, dėl vandens apsaugos zonų dar pasigilinsiu). Galėjo iškelti daugiau ir sistemingesnių, nes simptomų gydymo reikalaujančios profesinės grupės – nuo ūkininkų iki mokytojų – tokia kova tik išgyvena, bet negali priartėti prie teisingos sistemos ir gelminių problemų sprendimo. Visgi ir tokią kovą palaikyti reikia. Visuomenei, kurioje protestai yra nelyg kokia stigma, matyti tokius protestus savaime naudinga.
Naudinga ji ir kaip pasipriešinimas ideologiniam diktatui, iškreiptam gamtosaugos ir žmogaus kaip planetos parazito suvokimui – tam pačiam, prieš kurį masiškai protestuoja vokiečių, olandų ir kitų tautų ūkininkai visoje Europoje. Giliausios ūkininkų problemos yra europinio lygmens ir ten turi būti sprendžiamos.
Kaip suprantu, valdžia iškart pareiškė tenkinanti porą reikalavimų dėl naftos dujų kainos. Keista, kai ministras Navickas dar visai neseniai sakė dėl nieko nenusileisiantis. Ar čia paderinti veiksmai, ar rinkiminių metų efektas, pamatysim.
Bet sveikinam ūkininkus jau vien dėl to, kad susirinko. Kažką iš viso to supras ir Vilniaus ofisėliai stiklainėliai.
Politinė reklama?
Vytautas Sinica yra Vilniaus miesto tarybos narys, Nacionalinio susivienijimo partijos vicepirmininkas
