Taigi tikiuosi jau paskutinį kartą pasisakysiu dėl to viso jovalo po Kovo 11-osios. Taigi aiškiai ir papunkčiui.
1.Politiškai motyvuotas smurtas taikos metu nėra pateisinamas jokiomis asmeninėmis nuoskaudomis ar ideologinėmis nuostatomis. Mes gyvename nuostabioje šalyje, kur per 30 metų tokių reiškinių nebuvo daug. Palyginkite nors ir su Vokietija RAF siautėjimo metais ar kokios kitos teroristinės organizacijos JK, Italijoje ar Ispanijoje siautėjimu. Taigi gal nereikia ir pradėti, nes yra aiškus dėsningumas – politiškai motyvuoto smurto toleravimas anksčiau ar vėliau baigiasi šūviais ir sprogdinimais.
2.Ką žmogus bebūtų padaręs – nagrinėjame pirmiausia jo veiksmą, o ne tautybę, rasę ar etninę kilmę. Nebent koks individas savo veiksmus grindžia ir juos teisina būtent priklausymu kokiai nors rasinei, etninei, tautinei ar religinei grupei.
Tuomet mes, pvz., BLM atveju galime drąsiai jų smogiką vadinti „negru rasistu“ arba ISIS teroristą „musulmonu teroristu“. Ir čia tuomet jokio liguisto politkorektiškumo nereikia. Kitais atvejais pritraukimas už ausų aukščiau minėtų dalykų yra geriausiu atveju chamiškumas, blogiausiu – nusikaltimas.
3.Raginimas taikyti selektyvų teisingumą yra daug blogiau nei bet koks nusikaltimas. Jei aukščiausio lygio teisininkas bei politikas viešai teigia, esą smurtinis veiksmas pateisinamas, jei netiko oponento politinės pažiūros, tai visiškai tolygu prievartautojų teisinimui, remiantis, kad „sijonas mergaitės buvo per trumpas“.
Tas pats galioja tiems, kas apeliuoja į statusą, ir, deja, čia net teismai dažnai nesusilaiko nuo iškreipto vertinimo. Užtenka būti „žymiam šou verslo atstovui“, kad, girtam suvažinėjus praeivį, gauti ne 2 metus kaliuzės, kaip priklauso, o viešą pagrūmojimą. Kaip tik statusas tai turi būti papildoma atsakomybė ir paskata susilaikyti nuo kvailysčių.
4.Asmeninis požiūris į mokslininko veiksmą – man gaila iš žmogiškosios pusės bet kurio protingo žmogaus, iškrėtusio kvailystę. Kvailio su dvejais smegenų vingiais – negaila, nes kvailys niekada nesupras, kur neteisus buvo, ir jokios moralinės kančios idioto niekada nekankins. O štai protingi žmonės po to metų metus graužiasi, kad gavosi kažkaip negerai. Pats tokioje situacijoje esu buvęs ir nuo to laiko taisyklę – pirmą pagalvok, po to padaryk – įsiminiau puikiai.
5.Atitinkamai klausimas dėl mano paties (ne)dalyvavimo šioje istorijoje. Per kelias mano nebuvimo FB dienas prisirinko nuostabių sąmokslo teorijų. Kone smagiausia buvo skaityti tuos, kurie bandė sugalvoti scenarijus, pagal kuriuos jūsų ištikimas tarnas visą tai išgalvojo ar net organizavo. Linkėjimai Vilmai Kiuraitei (kažkada Pajuodienei), su kuria mus sieja abipusiai šilti ilgamečiai jausmai ir kurios alternatyviais mąstymo gebėjimais žaviuosi jau ne pirmą kartą.
Klausimas tik tiems, kurie panašius kliedesius retransliavo – kuo jūs skiriatės nuo „plokščiažemių“? Skubu patikinti, mano nuodėmingo kūno ir neramios sielos ten net iš tolo nebuvo, ir kai viskas vyko, gėriau alų bei valgiau šašlykus. Jei ką, alus buvo tikras, o šašlykai – ne veganiški, atleiskite blaivininkai ir „tušti narvai“ už šias mirtinas nuodėmes.
6.Čia pats laikas pasakyti svarbiausią dalyką. Žodžio laisvė, kaip ir teisingumas, negali būti selektyvūs. Teisė rinkti ir skelbti informaciją yra pamatinis demokratinės šalies dalykas. Ir jei kam nepatinka objektyvus faktas, tai nuliūdusiojo asmeninė problema, o ne paskata užčiaupti kalbantį ar rašantį.
Deja, dabar jau galiu drąsiai teigti – Lietuvoje įdiegtas pilnai veikiantis cenzūros mechanizmas. Ir tai baisu ne tuo, kad kada vėl jūsų ištikimą tarną užčiaups kiaulišku būdu. Ne už kalnų rinkimai, ir jie bus, ko gero, patys purviniausi per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ar mes norime jų metu stebėti ne demokratinį procesą, o botfermų karus? Juk jos yra visiškai skirtingos ir nežinia, kuriai geriau seksis oponentus tildyti. Aš šito nenoriu, kaip ir, ko gero, jūs visi.
