Rusija tęsia savo karinę agresiją prieš Ukrainą, kurią pradėjo dar 2014 metais, užgrobdama dalį šalies rytinių teritorijų, o atnaujino 2022 metų vasario 24 dieną. Kremliaus žadėtam greitam karui, kurį Rusija vadina “specialiąja operacija” nepavykus, ukrainiečiai atsiėmė dalį okupuotų teritorijų ir ekspertai analizuoja padėtį bei perspektyvas.
Bachmuto gaudyklė
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų (UGP) vadas, generolas leitenantas Sergejus Najevas paaiškino, kaip ruošiamasi “išstumti” rusų okupacines pajėgas iš Bachmuto. Mūšiai dėl šio miesto ir jame pačiame tęsiasi jau beveik metus.
Telegramos kanale vadas pasidalijo detalėmis apie taktinius mokymus, kuriuos UGP vykdo atskiroje teritorijoje. Jis sakė, kad pagrindinis dėmesys poligone skiriamas įgūdžių, kaip pasipriešinti rusų oro desantininkams ir kautis su priešo žvalgų diversantų grupėmis urbanizuotose vietovėse, šlifavimui.
***
Ukrainos šaltiniai teigia, kad Rusija neturi pajėgų ir priemonių perimti Bachmuto miesto kontrolę. Jų tikslas pasiekti Donecko srities sienas yra sunkiai įgyvendinamas. Ir Rusijos Federacija neturės priemonių tai padaryti dar kelerius metus.
“Mes neabejotinai išlaikysime Bachmutą iki mūsų puolimo. Bet tai bus sunku, spaudimas nesumažės”, – sakė karo lakūnas instruktorius, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atsargos pulkininkas, karo ekspertas Romanas Svitanas, praneša 24 kanalas.
Pasak jo, rusams iki Bachmuto užėmimo tiek pat toli, kiek ir iki Kijevo. Tačiau rusų kariai Donecko ir Luhansko kryptimis įtemptai telkia techniką ir ketina dislokuoti kovinius junginius laukuose.
“Artimiausiu metu pradėsime judėti kitose fronto dalyse, tačiau Luhansko ir Donecko kryptimis turėsime atlaikyti Rusijos kariuomenės spaudimą,” – nurodo analitikas.
Kalbant apie Chersono ir Zaporožės kryptis, ten rusai pereina į gilią gynybą, pažymėjo Svitanas.
Pastebėtina, kad Rusijos pajėgoms šis, Ukrainos mastais, nedidelis miestas tapo savotišku “musgaudžiu”. Po Mariupolio dramos visas dėmesys suteikiamas šiai kovos zonai, kur Putino okupacinės pajėgos patiria didžiulių nuostolių, tačiau ir toliau isteriškai atakuoja. Kartu kalbama apie abipusį pajėgų telkimą labiau reikšmingai karo fazei.
***
“Eurasia Daily Monitor” (EDM) analitikas Pavel Baev (Pavelas Bajevas) nurodo, kad Pietų Ukrainoje esanti purvo jūra virsta tvirta, tankams prieinama žeme, o politiniai mūšiai tarp visų Rusijos karo prieš Ukrainą suinteresuotųjų šalių eskaluojasi iki kulminacinio taško, kurio baigtį nulems būsimų mūšių eiga.
Politikai, planuotojai ir pardavėjai nuo Briuselio iki Pekino, ypač Maskvoje, nerimauja dėl ilgai žadėto Ukrainos puolimo laiko, stiprumo ir rezultatų.
Visos šalys stengiasi, kad jų galimybės ir rizikos būtų valdomos. Prezidentas Volodymyras Zelenskis ir jo jaunų, bet jau patyrusių karių komanda labai sumaniai žaidžia įtampos žaidimą, siekdami maksimaliai padidinti Vakarų paramą ir Maskvos nerimą, tačiau tiesos akimirka tik artėja (Kommersant, balandžio 28 d.).
Laikas buvo Ukrainos pusėje, nes Rusijos žiemos puolimas susilpnėjo ir peraugo į beprasmį Bachmuto griuvėsių atakavimą, kurį pagrindinė Maskvos žiniasklaida vis dar bando vaizduoti kaip strateginę sėkmę (Izvestija, balandžio 27 d.). Tačiau šiuo metu būtent Ukrainos kariuomenė pradeda jausti laiko spaudimą.
Karo planai paprastai neišgyvena pirmojo kontakto su priešu, tačiau artėjantys mūšiai dvigubai nenuspėjami dėl to, kad abi kariuomenės stulbinamai skiriasi nuo tų, kokios jos buvo prieš metus.
Rusijos problemos
Rusijos sausumos pajėgos, kadaise sudarytos iš šarvuotų batalionų taktinių grupių, dabar dislokuoja prastai apmokytus mobilizuotų pseudokarių pulkus ir samdinių gaujas, kurios kovoja dėl savo pačių tikslų (The Insider, balandžio 19 d.; Novayagazeta.eu, balandžio 28 d.).
Rusijos ekspertai atkreipė dėmesį į JAV Europos vadavietės vado ir vyriausiojo sąjungininkų pajėgų Europoje vado generolo Christopherio Cavoli išsakytą mintį dėl Rusijos samdomų oro pajėgų stiprumo (TopWar.ru, balandžio 27 d.): nors jos turi kiekybinį pranašumą, neseniai naikintuvo Su-34 numestos dvi bombos (viena iš jų sprogo) Belgorode. signalizuoja apie rimtas mokymo ir techninės priežiūros problemas (Fontanka.ru, balandžio 22 d.).
Naikintuvo MiG-31 katastrofa Murmansko srityje taip pat sustiprino abejones dėl Rusijos karinių oro pajėgų pajėgumų (Current Time, balandžio 26 d.).
Klaustukai dėl Ukrainos puolimo
Ukrainos pusėje naujai suformuotų šarvuočių brigadų kokybė, kaip pabrėžia Pavel Baev, taip pat neaiški, nes jų apmokymai vyksta pagal standartus, kurie labai skiriasi nuo senųjų sovietinių vadovėlių (“Izvestija”, balandžio 27 d.).
Ukrainiečių pagrindiniai koviniai tankai, įskaitant JAV tiekiamus M1 “Abrams”, yra pranašesni už Rusijos šarvuotųjų pajėgų tankus, kurie taip ir negavo labai reklamuoto T-14 “Armata”. Ir atvirkščiai, Ukrainos šarvuota technikai turės pulti be jokios oro paramos bei mūšio metu gintis nuo Rusijos oro smūgių, o tai prieštarauja NATO doktrinai, kuomet dominuojama oro erdvėje (Republic.ru, balandžio 29 d.; Meduza.io, balandžio 24 d.).
Neseniai Rusijos tolimojo nuotolio raketų smūgiai turėjo pakenkti ne energetikos infrastruktūrai, o karių brigadų dislokacijos vietoms, tačiau atakos tikslumas buvo apgailėtinas. Vietoj to į ilgą Rusijos karo nusikaltimų sąrašą bus įtrauktas daugiabučio namo Umanėje sunaikinimas (TopWar.ru, balandžio 28 d.; Svoboda.org, balandžio 28 d.).
Rusiška tikrovės versija
Rusijos propaganda piešia kitokią paveikslą ir giriasi sėkmingai – oro smūgiais – daranti Ukrainos puolimą neįmanomu.
“Gegužės 1 d. naktį buvo gauta pranešimų apie rimtą raketų ataką prieš Pavlogradą. Judėjimo “Mes su Rusija” vadovas Volodymyras Rogovas sakė, kad Pavlograde buvo perginkluota Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 46-oji oro desanto brigada, kuri buvo dislokuota Zaporožės kryptimi. Rogovas sakė TASS, kad ten buvo pagrindinės degalų ir tepalų, amunicijos atsargos, o dabar greičiausiai kils logistinių problemų dėl kovinėms operacijoms reikalingų atsargų pristatymo. Jis taip pat pažymėjo, kad trys UGP brigados negalės pereiti prie aktyvių veiksmų, nes po Rusijos smūgio neteko šaudmenų ir degalų sandėlių,” – rašo rusų “Komsamolskaya pravda (kp.ru).
Portalo cituojamas karinis ekspertas Borisas Rožinas savo “Telegram” kanale rašė: “Vietinė apokalipsė Pavlogrado geležinkelio mazge. Pastebėtos antrinės detonacijos. Gali būti, kad nukentėjo traukinys su įranga ir amunicija”. Rusijos gynybos ministerijos kasdienėje ataskaitoje nebuvo paminėtas Pavlogrado pavadinimas, tačiau joje buvo teigiama, kad didelio tikslumo smūgiai smogė Ukrainos kariniams objektams.
Planai ir tikrovė
Spėliodami apie gresiančius mūšius, dauguma Rusijos ekspertų, matyt, semiasi patirties žaisdami kompiuterinį žaidimą World of Tanks, kuris pastarąjį dešimtmetį Rusijoje buvo itin populiarus (Rossiiskaya Gazeta, 2021 m. liepos 29 d.), – ironizuoja P. Baev.
Vienas asmuo, anot jo, palaimingai nežinantis apie šiuos imituojamus karo veiksmus ir labai optimistiškai informuotas apie Rusijos kariuomenės jėgą, yra vyriausiasis vadas Vladimiras Putinas (Moscow Times, balandžio 26 d.).
Neseniai įvykęs netikėtas jo vizitas į kariuomenės štabą Pietų Ukrainoje paliko keistą įspūdį – V. Putinas pasirodė kaip sutrikęs lyderis, bandantis ištrūkti iš savo informacinio burbulo ir randantis tik negrabiai surežisuotus spektaklius (Novayagazeta.eu, balandžio 23 d.).
Aprūpinimo problemos fronte, matyt, buvo per didelės, kad jas būtų galima nuslėpti, nes grįžęs į Maskvą V. Putinas griežtai pareikalavo, kad jo ministrai suremontuotų kelius naujai aneksuotuose regionuose; taip pat V. Putinas atleido gynybos ministro pavaduotoją generolą Michailą Mizincevą, kuris 2022 m. rugsėjį buvo paskirtas prižiūrėti Rusijos logistiką vos prieš aštuonis mėnesius (Gazeta.ru, balandžio 27 d.; Kommersant, balandžio 19 d.).
Putinas nedrįsta įvykdyti visiško aukščiausiosios vadovybės pertvarkymo, tačiau jo pasirinktinių bausmių vargu ar pakanka siekiant įvaryti baimę elitui, kuris nekenčia ilgo karo perspektyvos ir paniškai bijo Ukrainos proveržio galimybės (Republic.ru, balandžio 26 d.).
V. Putino nuogąstavimai nėra paslaptis ir Kinijos prezidentui Xi Jinpingui, kuris praėjusią savaitę, kaip seniai žadėjo, telefonu paskambino V. Zelenskiui, galbūt baimindamasis, kad bet koks tolesnis delsimas gali reikšti, jog jo skambutis ir miglotas “taikos planas” bus įspraustas į Ukrainos kontrpuolimo rėmus (Kommersant, balandžio 27 d.).
Kinijos autokratas nenori, kad Rusija būtų nugalėta, o jo “brangus draugas” Kremliuje nuverstas nuo sosto, tačiau jis suvokia, kad reikia laikytis saugaus atstumo nuo V. Putino sukurto chaoso, ir su kiekviena Ukrainos karine pergale, pavyzdžiui, bepiločio lėktuvo smūgiu į degalų sandėlį Sevastopolyje, tas “saugus atstumas” vis labiau tolsta nuo Maskvos (Nezavisimaja gazeta, balandžio 27 d.; Moskovskij komsomolec, balandžio 29 d.).
Vakarų laikysenos vingiai
Kitas svarbus žingsnis pasauliniame politiniame žaidime – JAV prezidento Joe Bideno pranešimas apie ketinimą kandidatuoti antrai JAV prezidento kadencijai, kuris Maskvoje ir Kijeve susilaukė labai skirtingo atgarsio (Forbes.ru, balandžio 28 d.).
V. Putinui ir jo dvariškiams JAV vadovybės pasikeitimas, nulemtas vidaus nepasitenkinimo, prie kurio prisideda ir dosni pagalba Ukrainai, reikštų vilčių, kad ilgame kare pavyks laimėti, padidėjimą (Rusijos tarptautinių reikalų taryba, balandžio 27 d.).
Ukrainiečiams perspektyva, kad Bideno administracija tęs veiklą, reiškia daugiau nei tik prezidento įsipareigojimą remti jų reikalą “tiek, kiek reikės.
Neabejotina, kad tokiu tonu V. Zelenskis patikins Vakarų paramą liepos viduryje Vilniuje vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime (RIA-Novosti, balandžio 21 d.). Kijevas gali tikėtis, kad J. Bideno kampanijai reikia postūmio, kurį galėtų suteikti V. Zelenskis, jei jam pavyks sėkmingai suburti ir vadovauti Ukrainą remiančiai koalicijai, todėl pergalės formulė gali būti pakeista į “ko tik prireiks”.
J. Bideno žingsnis rodo, kad politikai turi sugebėti judėti į priekį, vykdydami savo darbotvarkes ir spręsdami daugybę problemų, – mano P. Baev.
“Tiesą sakant, vienas iš atsakymų į daugelį jų rūpesčių – nuo Kinijos ambicijų Rytų ir Pietų Kinijos jūrose iki Rusijos intrigų Afrikoje – yra Ukrainos sėkmė vykdant sudėtingą ir rizikingą puolamąją operaciją. <…> Ukrainos pajėgų sėkmė ne kartą pranoko Vakarų vertinimus, o Rusijos kariuomenė nepateisino savo reputacijos. Kad ir koks neraminantis šis netikrumas būtų politikams, jie turi savęs paklausti, ar pakankamai buvo padaryta, kad Ukraina turėtų šansą atgauti savo teritoriją, ir ką reikia daryti, kad būtų pasinaudota pradiniais laimėjimais”, – rašo EDM analitikas.
Parengta pagal unian.ua, EDM, kp.ru, cenzor.net
