Sakartvelas sukilo prieš antieuropietišką Bidzinos Ivanišvilio režimą. Tai, kas vyksta dabar Sakartvele, nėra tik kažkur Europos pakrašty vykstantis vietinio pobūdžio santykių aiškinimasis. Tai yra vienas iš to paties šimtmečius besitęsiančio Rusijos imperinio veikimo ir Vladimiro Putino hibridinio karo prieš demokratijas epizodų.
Tam, kad suprastume įvykių esmę, verta susidėlioti visą pastarųjų dešimtmečių paveikslą.
Istorija trumpai
Sakarvelo Prezidentė Salomė Zurabišvili spalį įvykusius parlamento rinkimus pavadino Kremliaus specialiąja operacija. Ir tai yra daugiau negu rinkimų rezultatų klastojimas, kuriuo užsiima visos autokratijos. Jau vien V. Putino atėjimas į valdžią Rusijoje buvo specialioji operacija, panaudojant imperinę Čečėnijos kortą.
Tuo metu pasaulis buvo vis dar apžavėtas SSRS sugriuvimo, todėl naikintuvų sugriautas Groznas, tūkstančiai nužudytų pačios Rusijos piliečių Ičkerijos Respublikoje nesugraudino demokratinio pasaulio.
Kremliaus specialiosios operacijos prieš kaimynines valstybes suintensyvėjo maždaug nuo 2007 m., po V. Putino kalbos Miunchene. Tuo metu Rusijos Federacijos Prezidentas jau buvo susitvarkęs reikalus šalies viduje, kur perėmė į savo rankas politinę sistemą, visus žaliavų resursus, pagrindines televizijas. Kalba Miunchene iš esmės reiškė tai, kas netrukus ir prasidėjo – buvusių imperijos žemių Europoje susigrąžinimą. Sakartvelas tapo pirmąja karinės agresijos auka iš karto po NATO viršūnių susitikimo Bukarešte, kai trys NATO narės blokavo narystės veiksmų planą (MAP) Ukrainai ir Sakartvelui.
Tai buvo ženklas Kremliui imti, kiek pajėgia. Po dalies Sakartvelo žemių aneksijos sekė operacija su Viktoru Janukovyčiumi Ukrainoje. 2010 m. su didele Kremliaus pagalba (prisiminkime kad ir Prezidento Viktoro Juščenkos nuodijimą) Kremliaus statytinis laimėjo Prezidento rinkimus. Iš karto sekė V. Janukovyčiaus vizitas į Briuselį, kur jis atsisakė Ukrainos narystės NATO, pratęsė dar 45 metams besibaigiančias sutartis su Rusija dėl karinių bazių Kryme, įkalino buvusią premjerę Juliją Tymošenko, gynybos ministrais skyrė Rusijos pilietybę turėjusius V. Putinui palankius ministrus, panaikino šauktinių tarnybą ir padarė daug kitų Kremliui reikalingų Ukrainos pajungimo Rusijai darbų. Panašūs procesai vyko Moldovoje, kur V. Putino draugai korumpavo šalį taip, kad Moldovai buvo stabdoma Europos Sąjungos (ES) parama.
Beje, panašios operacijos vyko ir mano šalyje Lietuvoje. Ryškiausia ir sėkmingiausia Kremliaus specialiąja operacija pavadinčiau 2012 metų referendumą dėl Visagino atominės elektrinės. Deja, bet operatyviniai saugumo institucijų duomenys apie šią operaciją nugulė slaptuose stalčiuose, neįvertinti liko ir tie, kurie joje dalyvavo iš Lietuvos pusės. Sakartvelas iš visų Kremliaus bandymų pajungti valstybes savo valiai ir įtakon iki šios kartvelų revoliucijos buvo pati sėkmingiausia operacija.
Manipuliacijos tautų jausmais
Milijardus iš Rusijos parsivežęs Bidzina (beje, Rusijoje vadinęsis Borisu) Ivanišvilis savo juodą darbą pradėjo 2012 m. Pirmiausia jis sukūrė partiją romantišku pavadinimu „Sakartvelo svajonė“, kas, beje, labai primena tą pačią Kremliaus tipo romantiką Lietuvoje su antisemitinio lyderio vedama „Nemuno aušra“.Tada pamažu, žingsnis po žingsnio, oligarchas Bidzina perėmė į savo rankas visas valstybės institucijas: nacionalinį transliuotoją, teisėsaugą, jėgos struktūras.
V. Putino klonas, tik mažesnis. Jo partijos viešas kalbėjimas iki pat pastarųjų rinkimų buvo už narystę ES. Kodėl? Todėl, kad apie 80 proc. kartvelų pasisako už šalies euroatlantinę integraciją. Bidzinos partija sąmoningai manipuliavo europinėmis žmonių nuotaikomis, nors šalį vedė priešingu keliu.
Sėkmė agresoriui – negarantuota
Kitur V. Putino specialiosios operacijos nebuvo tokios sėkmingos. Ukrainoje Kremliui nepavyko išlaikyti savo statytinio V. Janukovyčiaus, atsipeikėjo Moldova, atsilaikė, nors ir sunkiai, Rumunija, vis dar laikosi Baltijos šalys, nors Lietuvoje skylių irgi atrado.Ryškiausias Kremliaus pralaimėjimas tik ką įvyko Sirijoje. Duok, Dieve, kad Sirija būtų gera pamoka kai kurių Afrikos šalių vadukams, užmezgusiems korupcinius ryšius su Rusija. Sakartvelas yra svarbi bendro Rusijos karo prieš Europą paveikslo dalis. Svarbiausia kova, aišku, vyksta Ukrainos žemėje. Tačiau karas prieš demokratijas be artilerijos šūvių ne mažiau svarbus. Jis vyksta nuodijant žmonių protus ir kaitinant emocijas per rinkimus. Jis jau vyksta Baltijos jūros dugne, vykdant sabotažo aktus prieš kritinę infrastruktūrą, vyksta, organizuojant migrantų bangas ir teroristines atakas.
Europa privalo veikti
Tačiau išsiaiškinus esmę, reikia nuspręsti: ką darom? Pasirinkimų ne tiek daug – ryžtis nugalėti arba susitaikyti su agresyvios imperijos egzistavimu.Antrasis variantas neišvengiamai atves prie didelės bėdos. Štai todėl, kad turim tik vieną pasirinkimą, jei norime likti sąžiningi prieš istoriją ir nekartoti 1938 metų Chamberlaino lemtingos klaidos Miunchene, turime padėti kartvelams apsiginti nuo Rusijos imperijos. JAV, paskelbdama itin griežto pobūdžio sankcijas B. Ivanišviliui, pripažindama jį kaip Rusijos politikos įrankį Sakartvele, padarė labai svarbų įžanginį darbą.
Dabar atėjo metas ES. V. Putinas siekia susigriebti kiek galima daugiau Juodosios jūros kontrolės. Gruzija jiems – aukso gabalas. Kartvelai to nenori. Tad kodėl ES tokia neryžtinga? Juk akivaizdu, kad kartvelų tautos ir ES interesai sutampa – Europos žemynas turi būti kiek galima stipriau suvienytas į demokratijų šeimą. Taip, Europos Komisija neturi įgaliojimų savarankiškai užsienio politikai, tai valstybių narių kompetencija.
Štai čia ir prasideda V. Putino skaičiavimai, kodėl jam vertėjo pradėti karus. Jis yra įsitikinęs, kad demokratijos nesugeba atlaikyti tokio masto karo. Viktoras Orbanas, Robertas Fico, rinkimai Vokietijoje, po to – Prancūzijoje. Susidaro įspūdis, kad viskas – demokratinių procedūrų paralyžiuje. Tačiau yra galimybė lyderystės imtis tiems, kas gerai suvokia paralyžiaus pasekmes.
Tai Šiaurės ir Baltijos šalys, prasideda Lenkijos pirmininkavimas Europos Tarybai. Europos Parlamentas savo svarbią funkciją, nubrėždamas pagrindines ES politikos kryptis dėl Sakartvelo valdžios, padarė dar lapkričio 28 dieną, priimdamas istorinę rezoliuciją, kuria dabar remiasi kai kurių valstybių narių politikai.
Lietuvių vaidmuo – ne paskutinėje vietoje
Džiaugiuosi, kad kaip pagrindinė Europos Parlamento pranešėja Sakartvelo klausimais, prisidėjau prie jos parengimo. Beje, kitos pagrindinės frakcijos deryboms dėl šios rezoliucijos teksto buvo paskyrusios Baltijos šalių atstovus.
Tad mūsų svoris Rytų Europos partnerystės klausimais yra itin reikšmingas. Mano inicijuotas ir mano puikios padėjėjų komandos organizuotas 7 Europos parlamentarų vizitas į Tbilisį prieš dvi savaites buvo svarbus ženklas kovojantiems kartvelams. Būtent po jo pavyko suvienyti jėgas dėl Prezidentės Salomės Zurabišvili pakvietimo kalbėti plenariniame posėdyje Strasbūre.
Dabar estafetę vizitu Tbilisyje perėmė vėl lietuvis: į Vienybės kelią kartu su kartvelais stojo Dainius Žalimas iš „Renew“ frakcijos kartu su mano kolega iš EPP lenku Michału Wawrykiewicziumi.Tai be galo svarbu!
Turim tęsti. Kartu su Žygimantu Pavilioniu subūrėme transatlantinę „Georgia friends“ („Gruzijos draugų“) grupę, kurioje dalijamės informacija, idėjomis, kaip pagelbėti kartvelams jų kovoje prieš Kremlių, prieš šliaužiantį valstybės užvaldymą iš vidaus ir už europietišką – ne Bidzinos – svajonę. Dabar eilė ne tik savo žodį tarti, bet ir veiksmais lyderystę parodyti vykdomosios valdžios atstovams. Lietuvos – pirmiausia.
