Greičiausiai, šį barzdotą veidą savo šaltu prakaitu permerktuose košmaruose regėjo ne vienas bolševikas, grobikiškais kėslais atklydęs į 1918 m. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Šis barzdočius ir nesikratė jam pradėtos klijuoti „bolševikų siaubo“ etiketės. Taigi, šiandien, 135-ųjų gimimo metinių proga, prisimename dviprasmiškas diskusijas iki šiol keliantį, išskirtinai tvirto charakterio, autoritetingos drąsos, balansavusios ant nusikalstamumo ribos, generolą Povilą Plechavičių – karį, kurį žymiai geriau turėti savo gretose nei regėti priešininkų tarpe.
Pirmosios košmarų varginamos siaubo naktys kamuoti bolševikus turėjo pradėti jau 1917 m., kai P. Plechavičius su jais pradėjo kovoti dar tarnaudamas carinės Rusijos armijoje. Nieko nuostabaus, kad pastarojoje imperijoje tokio veržlaus ir pašėlusio būdo jaunuolis pasirinko šioms savybėms artimą ginklų rūšį ir 1914 m. baigė Orenburgo kavalerijos karo mokyklą.
Sugrįžęs į Lietuvą, Nepriklausomybės kovų metu organizavo Žemaičių partizanų rinktinę kovai su jau pažįstamu tuo pačiu priešu, o ir pats priešui buvo net per daug puikiai pažįstamas. Pažįstamas kaip neįveikimas ir nesugaunamas… Todėl nenuostabu, kad 1919 m. pradžioje bolševikai žadėjo 300 tūkst. aukso rublių tam, kuris nušaus ir jiems pristatys P. Plechavičių. Šiose kovose riba, skirianti veikimą karo sąlygomis ir nusikalstamumą, itin suplonėjo, todėl galima suprasti bolševikus krėtusį siaubą. Jaunasis karininkas pasižymėjo brutaliu elgesiu su priešais, dėl ko jam net saviškiai iškėlė bylą už per žiaurų elgesį. Gindamas savo poziciją teisme, kaltinamasis pasiuntė trumpą, bet aiškią žinutę: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Tokia laikysena šį kavaleristą tarsi sugretina su niekaip nepažabojamu eržilu, nelinkusiu paklūsti bandantiems jį suvaldyti. Galiausiai šis taip pat kovų su bermontininkais ir lenkais dalyvis buvo išteisintas.
Taikos metais karininkas tarnavo savo mylimoje kavalerijoje, vadovavo Pirmajam husarų Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos pulkui. Taip pat baigė Aukštuosius karininkų kursus ir Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją. Daugiausiai diskusijų kelia jo vaidmuo Gruodžio septynioliktosios perversme, kuriam jis vadovavo, atverdamas sugrįžimo kelią į valdžią Antanui Smetonai, nors vėliau gana greitai buvo paleistas į atsargą. Bet pabaigai sugrįžkime prie to, nuo ko pradėjome šią minėjimo apžvalgą.
Verčiame naują Raudonosios armijos ir P. Plechavičiaus santykių skyrių. Šįkart kraugeriška jėga grįžo stipresnė, nešina okupacinėmis grandinėmis, ir generolui teko atsitraukti į Vokietiją. Taip lengvai atverti vartus antrajai sovietinei okupacijai Vyčio Kryžiaus kavalierius nebeketino ir kvietė kovoti pasiryžusius tautiečius į savo vadovaujamą Vietinę rinktinę. 1944 m. vasario 16 d. radijo bangomis nuaidėjo ryžtingas lyderio balsas, sutelkęs apie 20 tūkstančių kovotojų. Ir nors tuo metu krašte viešpatavusi nacistinė valdžia siekė šią iniciatyvą paversti eiliniu SS legionu, tvirta kaip užsispyrusio eržilo P. Plechavičiaus pozicija neleido to padaryti. Šis ryžtas uždirbo Vietinės rinktinės vadui siuntimus į vokiečių koncentracijos stovyklas, bet, tuo pačiu, ši patirtis nubloškė jį į pačią karą pralaimėjusią Vokietiją, iš kurios pavyko persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas, kur 1973 m. ir sulaukė savo spalvingų, pašėlusių ir drąsių dienų pabaigos.
Ir nors generolo charakteris, veiksmai ir tam tikri gyvenimo momentai išlieka dviprasmiškais, 135-ųjų gimimo metinių metu dar kartą atsigręžkime į cituotus šios dienos herojaus žodžius, ištartus teisme. Nors jie gali skambėti šiek tiek arogantiškai, bet juose daug darbais pagrįstos tiesos – P. Plechavičiaus asmenybė karo metu buvo vienas kertinių laisvės pamatų.
01 – Gen. P. Plechavičius (1890-1973), XX a. 3-4 deš.
02 – Gen. P. Plechavičiaus (1890-1973) odiniai batai, XX a. 3-4 deš. Juos generolas išsivežė 1944 m., traukdamasis iš Lietuvos. Po 50 metų batus iš JAV į Lietuvą parvežė generolo sesuo Elena Plechavičiūtė–Legeckienė (1902 – 1996) ir padovanojo Vytauto Didžiojo karo muziejui
03 – Lietuvos kariuomenės kavalerijos karininkai, 1924–1925 m. Pirmoje eilėje iš kairės trečias sėdi Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas (1860-1937), ketvirtas – plk. Pranas Jackevičius (1877-1938), penktas – plk. ltn. Aleksandras Plechavičius (1897-1942), septintas – gen. Povilas Plechavičius (1890-1973)
04 – Gen. Povilas Plechavičius (1890-1973), XX a. 6 deš.
05 – Kauno komendantūros šventė prie Įgulos bažnyčios, 1927 m. Priekyje visų stovi Lietuvos kariuomenės vadas ger. Silvestras Žukauskas (1860-1937), šalia jo – Prezidentas Antanas Smetona (1874-1944). Paskutinėje eilėje pirmas iš dešinės – Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas gen. ltn. Povilas Plechavičius (1890-1973)
06 – Lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ Centro valdyba, 1960 m. Sėdi pirmas iš kairės brg. gen. Povilas Plechavičius (1890–1973), brg. gen. Stasys Dirmantas– pirmininkas (1959–1974), div. gen. Mikas Rėklaitis (1896-1976). Stovi pirmas iš kairės Antanas Rėklaitis (1897-1977), plk. Juozas Tumas (1893-1977), neatpažintas, Kazys Sruoga (1899-1974)
07 – Karo mokyklos IX laidos karininkų išleistuvės, 1927 m. Pamaldos Karo mokyklos aktų salėje. Pirmoje eilėje (iš kairės): pirmas – gen. št. plk. Povilas Plechavičius (1890-1973), antras – krašto apsaugos ministras plk. Teodoras Daukantas (1884-1960), trečias – Prezidentas Antanas Smetona (1874-1944), ketvirtas – Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas (1860-1937)
