Vilnius, vasario 22 d. (ELTA). Iki rekordinių mažumų nukritus gimstamumo lygiui, be to, nuolat galvojant, kokių priemonių imtis, kad ateityje neištiktų dar didesnė demografinė krizė, politikai ir ekspertai svarsto apie priemones gyventojų skaičiui stabilizuoti. Viena jų – emigravusių tautiečių susigrąžinimas. Tačiau, kaip pastebima išanalizavus padėtį, nors įvairių reemigracijos skatinimo priemonių yra, kyla klausimų dėl tokios politikos nuoseklumumo ir tęstinumo.
Seime vykusioje konferencijoje „Lietuvos demografinė politika: tradicija ir perspektyvos“ be materialinių paskatų šeimoms ir vaikų ugdymo sąlygų gerinimo, paklausių darbuotojų integracijos, ekspertai kalbėjo ir apie būtinybę investuoti į emigravusių tautiečių susigrąžinimą.
Konferenciją inicijavęs Seimo pirmininkas Juozas Olekas prisiminė, kad tuo metu, kai Lietuva skelbė nepriklausomybę, joje buvo 3,7 mln. gyventojų.
„Negalime sau leisti nesiimti aktyvesnių veiksmų, kad sustabdytume mūsų populiacijos nykimą“, – kalbėjo jis.
Kartu parlamento vadovas įvardijo ambiciją susigrąžinti virš 100 tūkst. tautiečių, gyvenančių svetur.
Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyrius parengė analitinę apžvalgą „Grįžtamosios migracijos skatinimo politika ir jos perspektyvos Lietuvoje remiantis gerosiomis Europos Sąjungos valstybių narių praktikomis“.
Joje apžvelgiama mūsų šalies reemigracijos politika ir iš užsienio į Lietuvą grįžtančių gyventi lietuvių kilmės asmenų reintegracijos galimybės. Taip pat analizuojamos gerosios tarptautinės reemigracijos politikos praktikos, remiantis kai kurių Lietuvai aktualių Europos Sąjungos (ES) valstybių patirtimi.
Įrankis spręsti demografinio disbalanso problemas
Seimo kanceliarijos apžvalgoje sakoma, kad Jungtinių Tautų (JT) Pasaulio gyventojų prognozių tyrime (2024 m.) teigiama, jog valstybėse, kuriose yra didelės gyventojų emigracijos apimtys, taip pat šalyse, kur gimstamumo lygis yra itin žemas (abu požymiai būdingi Lietuvai), grįžtamosios migracijos skatinimas trumpuoju laikotarpiu gali būti veiksmingesnė demografijos politikos kryptis nei gimstamumo lygio didinimo pastangos politinėmis priemonėmis.
Nurodoma, kad po įstojimo į Europos Sąjungą (ES) Lietuva kartu su kitomis Vidurio Rytų Europos valstybėmis patyrė didelės apimties gyventojų emigraciją ir šiuo metu turi nemažas diasporos bendruomenes Bendrijos valstybėse ir kitur. Tad Lietuvai reemigrantų pritraukimo klausimai yra aktualūs.
„Pirmiausia – kaip įrankis spręsti didelio demografinio disbalanso sukeltoms problemoms išnaudojant pastaraisiais metais susidariusį „galimybių langą“. Tai reiškia, kad pradėjus augti ekonominiams Lietuvos rodikliams randasi vis didesnis reemigrantų (kaip ir kitų imigrantų) pritraukimo potencialas“, – sakoma Seimo kanceliarijos Tyrimų biuro parengtoje analitinėje apžvalgoje.
2001 m. buvo pradėti sistemingai kaupti Lietuvos grįžtamosios migracijos (reemigracijos) duomenys. Nuo tada iki 2010 m. grįžtančiųjų gyventi į Lietuvą apimtys nesiekė 7 tūkst. asmenų per metus, tačiau per 2010–2012 m. laikotarpį jų srautai išaugo net kelis kartus – iki 26 tūkst. asmenų per metus.
Nuo 2012 iki 2024 m. reemigracijos rodikliai svyravo tarp 27 tūkst. ir 17,5 tūkst. grįžtančių asmenų per metus. Taip pat, kaip pastebima apžvalgoje, nuo 2020 m. grįžtamosios Lietuvos piliečių migracijos rodikliai viršija emigracijos iš Lietuvos apimtis.
Apžvelgęs įvairias priemones, Seimo kanceliarijos Tyrimų skyrius konstatavo, kad Lietuvos grįžtamosios politikos atveju matyti tiek strateginio lygmens dokumentais kuriama tarpinstitucinė grįžtamosios migracijos koordinavimo sistema, tiek stipri iniciatyvų ir projektų dinamika.
Reemigracijos politika įgyvendinama per bendrąją migracijos ir diasporos politiką, kur Vidaus reikalų ministerija (VRM) koordinuoja migracijos procesus, o Užsienio reikalų ministerija (URM) – ryšius su diaspora per strategiją „Globali Lietuva“ 2022–2030 m. ir jos veiksmų planus. Ji apima įvairias programas, tokias kaip „Grįžtu LT“, „Gal į Lietuvą?“, „Kurk Lietuvai“, „Work in Lithuania“ su atvykimo išmokomis talentams, švietimo adaptacijos priemonėmis grįžusių mokinių integracijai (vienerių metų kalbos mokymas savivaldybių mokyklose ir Vilniaus lietuvių namuose), Užimtumo tarnybos iniciatyvomis bei regionų savivaldybių įsitraukimu.
„Nors tokie strateginiai dokumentai kaip Migracijos politikos gairės ir Demografijos strategija 2018–2030 m. pabrėžia ekonominį grįžtamosios migracijos naudingumą ir ilgalaikę reintegraciją, pasitelkiamos priemonės dažnai yra projektinio pobūdžio. Todėl išlieka rizika, kad jos veikia fragmentuotai ir netampa ilgalaikiu paslaugų modeliu“, – konstatuojama analitinėje apžvalgoje.
Šiaurės kaimynės išsiskiria politikos nuoseklumu
Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus apžvalgoje sakoma, kad visos Rytų Vidurio Europos valstybės po įstojimo į ES patyrė didelės apimties gyventojų emigraciją ir šiuo metu turi nemažas diasporos bendruomenes.
Analizuojama, kaip reemigracija skatinama kai kuriose mūsų regiono valstybėse: Lenkijoje, Rumunijoje, Estijoje, Latvijoje, Vengrijoje ir Suomijoje.
Nurodoma, kad Latvija, Estija ir iš dalies Suomija išsiskiria savo reemigracijos politikos nuoseklumu ir praktiniu, taikomuoju pobūdžiu, kuris remiasi tiesiogine finansine, konsultacine, kalbos mokymo ir kita pagalba į kilmės šalį persikeliantiems asmenims.
Tarkime, Estijoje veikia centralizuota paramos reemigrantams sistema, administruojama Integracijos fondo, kuris teikia realią konsultacinę ir finansinę pagalbą visiems nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims. Latvijoje grįžtamosios migracijos politika integruojama su plėtros ir regionų politikos sritimis. Egzistuoja decentralizuotas regioninis reemigracijos koordinatorių tinklas, formuojamas savivaldybėse, kuris remiasi atvejo vadybos principu ir siekia atliepti reeintegracijos poreikius tiesiogiai ir individualiai.
Suomijos grįžtamosios migracijos politikos taikyme taip pat svarbus ir veikiantis regioninis lygmuo. Savivaldybės koordinuoja paslaugų reemigrantams teikimą, kuris apima integracijos mokymus, darbo paieškos konsultavimą, suomių kalbos mokymą.
„Lenkijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje grįžtamosios migracijos politika remiasi daugiau atskiromis iniciatyvomis, tarpusavyje nebūtinai susijusiomis skirtingų sričių programomis, ji yra mažiau de facto konsoliduota nei aukščiau minėtų valstybių atvejais“, – sakoma Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus parengtoje apžvalgoje.
Nurodoma, kad Vengrija išsiskiria informacinės pagalbos reemigrantams sistemiškumu: veikia vienas centralizuotas reemigracijai skirtas informacinis kanalas, turintis struktūrinius–regioninius informacinius padalinius, galinčius suteikti visą reikiamą informaciją grįžtatiesiems įvairiais kasdienio gyvenimo klausimais. Taip pat akcentuojama finansinė parama mokykloms, padedančioms reintegruotis grįžusių migrantų vaikams.
Rumunijoje praktinė pagalba reemigrantams teikiama daugiausia dviejų sričių programomis – tai darbo rinkos, verslo parama grįžtantiesiems ir švietimo parama grįžusių emigrantų vaikams, padedant jiems mokytis rumunų kalbos ir kultūros.
Lenkijoje išvystytos paramos reemigrantams sritys yra vieninga informacinė sistema, taikomos mokesčių lengvatos, parama grįžtantiems aukštos kvalifikacijos darbuotojams (mokslininkams) bei dėmesys švietimo sistemos prisitaikymui prie reintegracijos poreikių mokyklose.
Svarbu atskirti priemonių gausą nuo sistemos nuoseklumo
Lietuva, kaip ir Estija, Latvija, Rumunija, Suomija (iš šiame darbe apžvelgtų ES valstybių) turi patvirtintų strateginio lygmens dokumentų grįžtamosios migracijos politikos arba bendresnės diasporos politikos srityje.
Pasak Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus apžvalgos, tai suteikia prielaidas grįžtamosios politikos konsolidacijai, taikomų politinių priemonių nuoseklumui ir visapusiškumui.
„Visgi svarbu pastebėti, kad Lietuvos Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategijos įgyvendinimo planas nebuvo atnaujintas nuo 2022 m. – tai kelia klausimų apie faktinį grįžtamosios migracijos politikos nuoseklumą ir tęstinumą“, – pažymima dokumente.
Jame taip pat sakoma, kad apžvelgtų valstybių kontekste Lietuvos grįžtamosios migracijos politikos stipriosios pusės yra didelis sistemos konsolidacijos potencialas toliau praktiškai įgyvendinant Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategijos uždavinius, susijusius su grįžtamosios migracijos skatinimu.
Tiek strategijoje, tiek jos veiksmų plane numatyta didelė politinių priemonių įvairovė, padengianti visas ekspertų rekomenduojamas sritis – ir potencialių reemigrantų informavimo sistemos palaikymą, ir pagalbą mokyklose reemigrantų vaikams, ir talentų susigrąžinimą, ir paramą lietuvių kalbos kursams Lietuvos savivaldybėse grįžusiems ir atvykusiems į Lietuvą asmenims (iš viso numatyta 12 veiklos sričių, apimančių daugumą galimų reemigrantų poreikių).
„Vertinant reemigracijos politiką, svarbu atskirti priemonių gausą nuo sistemos nuoseklumo. Lietuvos atveju matyti stipri iniciatyvų ir projektų dinamika, tačiau išlieka rizika, kad priemonės veikia fragmentuotai ir netampa ilgalaikiu paslaugų modeliu (ypač kai dalis iniciatyvų nutrūksta)“, – akcentuojama Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus apžvalgoje.
„Latvijos grįžtamosios politikos modelis taip pat galėtų būti sektinas gerosios praktikos pavyzdys. Jame teikiamas „paslaugų paketas“ grįžtančiajam iš emigracijos, kurį būtų galima gauti nepriklausomai nuo savivaldybės. Tam reikalingas padedantis integruotis ir atvejo vadybos paslaugas teikiantis kontaktinis asmuo, švietimo ir ikimokyklinio ugdymo sistemos prieinamumo gerinimas didžiuosiuose miestuose, darbo paieškos lengvinimas“, – priduriama dokumente.
