Ką tik pasibaigęs vizitas į Estijos sostinę Taliną ir pokalbiai su Estijos transporto departamento, Talino savivaldybės vadovais ir transporto specialistais leido į nemokamo ir tvaraus viešojo transporto temą pažiūrėti giliau ir detaliau.
Pradėsiu nuo to, kad jau ir dabar ne vienas Lietuvos miestas yra šią idėją įgyvendinęs. Tai nėra dideli miestai, bet vis tik Lietuvoje nemokamas viešasis transportas yra realybė, ne tik siekiamybė. Be to, egzistuoja puikūs nemokamo viešojo transporto įgyvendinimo pavyzdžiai dideliuose kitų šalių miestuose.
Vienas tokių miestų yra valstybėje, į kurią nuolat žvalgomės, kalbėdami, kad jai pavyko perimti Skandinavijos šalių gerąją praktiką. Kalbu apie Estijos sostinę Taliną. Ten jau beveik 10 metų miesto gyventojams nereikia mokėti už viešąjį transportą. Bent jau ta prasme, kuria mes suprantame mokėjimą. Važiuojant viešuoju transportu nebereikia pirkti bilietų. Ar tai pasiteisino? Taip! Jei tai neveiktų ar būtų nepakeliama, dešimties metų iššūkis nebūtų buvęs tvarus.
Tačiau apie viską iš eilės.
Iš kur pinigai? Pirmiausia, visi turėtume žinoti, kad viešasis miesto transportas ir dabar gauna įvairias subsidijas iš miesto, taip pat ir Kaune. Remiamas vaikų, senjorų važiavimas. Kas už juos sumoka? Sumoka tie miestiečiai, kurie moka gyventojų pajamų mokestį ir kurio dalis patenka į miesto biudžetą. Argi ne paradoksalu, kad tie, kurie apmoka pigų transportą kitoms grupėms, patys juo nemokamai naudotis negali? Trumpai tariant, „nemokamas“ miesto viešasis transportas yra išlaikomas iš gyventojų jau sumokėtų mokesčių. Tiesiog antrą kartą nebeimami pinigai už važiavimą, nes miesto viešasis transportas yra svarbi savivaldybės funkcija, kurią savivaldybė privalo vykdyti.
Žinoma, transporto vairuotojų atlyginimai, kuras ir transporto priežiūros infrastruktūra nėra vienintelės išlaidos. Autoparką reikia nuolat atnaujinti. Paprastai tam pasitelkiamos ES fondų lėšos. Juo labiau, kad mums, LVŽS Kauno komandai, jau pavyko 315 mln. eurų ES lėšų, kurias norėta perkelti į Vilnių, sugrąžinti kitiems Lietuvos regionams, tame tarpe ir Kaunui.
Taline teko išgirsti ir apie kitus praktiškus sprendimus. Jau nekalbu apie transporto srities ekspertų vos ne kiekviename sakinyje minimą terminą „tenderiai“, t.y. pirkimus konkurso būdu. Taip jie perka praktiškai viską. Nuo varžto iki autobuso. Įdiegus skaidrią pirkimų sistemą, išlaidos remontui, specialistų teigimu, sumažėjo 30 proc. Dideliam transporto priemonių parkui, tai reikšmingas lėšų sutaupymas.
Kitas praktinis sprendimas – patiems remontuotis nupirktus naujus autobusus ir kitas transporto priemones. Remonto darbuotojų apmokymas atlikti naujų transporto priemonių techninę priežiūrą ir labai svarbių autotransporto priemonių detalių specifikacija įtraukiami į pirkimo sąlygas. Tai leidžia sutaupyti laiko, lėšų ir viską daryti operatyviai.
Kaip tokia idėja įgyvendinama? Planavimas ir nuolatinis reagavimas į situaciją turbūt yra du pagrindiniai principai, kurių reikia laikytis organizuojant viešojo transporto maršrutus ir grafikus. Pirmiausia, dėl planavimo: labai patiko Talino transporto specialistų pastebėjimas, kad niekas geriau už vietos specialistus nežino ir nežinos miesto specifikos. Seniau buvo madinga užsakinėti įvairias brangiai kainuojančias studijas iš užsienio ekspertų. Jos dažniausiai nuguldavo stalčiuose ir taip ir nebūdavo įgyvendinamos. Estų teigimu, pačią detaliausią studiją apie Talino transporto sistemos vystymą dar 1988 metais buvo atlikę patys estai. Taigi, planuojant pokyčius Lietuvos miestuose, turėtume pirmiausia remtis geriausiais Lietuvos transporto inžinieriais ir specialistais. Juo labiau, kad jie puikiai žino ir traukos taškus, gyventojų elgseną, oro sąlygas ir kitą specifiką. Kitas svarbus kolegų estų pastebėjimas – jokie pasikeitimai neturėtų vykti staiga, nes viešasis transportas labai svarbus miesto funkcionavimui ir bet kokie neapgalvoti pasikeitimai gali jį sutrikdyti.
Koks visgi turėtų būti transportas, atsižvelgiant į pačių transporto priemonių rūšį? Ilgą laiką buvo įprasta kalbėti tik apie elektra varomų transporto priemonių ateitį. Tačiau karas Ukrainoje parodė, kad pasitikėti tik viena energijos ar kuro rūšimi gali būti labai pavojinga saugumo prasme. Todėl ateityje, planuojant viešojo transporto priemonių parką, turėtų būti išlaikytas sveikas balansas tarp elektra, vidaus degimo varikliais ir galbūt vandeniliu varomų transporto priemonių. Pastarosios, inžinierių teigimu, gali būti jautrios žemoms temperatūroms. Nors ir labai didelių šalčių tiek Lietuvoje, tiek Estijoje pasitaiko vis rečiau. Taigi, Taline dalis miesto autobusų yra varomi dujomis, o 30 proc. naudojamų dujų sudaro biometanas.
Tai galėtų būti ir papildoma tvarumo galimybė mūsų miestams. Ko reikėtų? Reikėtų iš gyventojų surinkti organines atliekas ir sukurti infrastruktūrą metano dujų gamybai. Metano dujos susidaro ir vandens valymo įrenginiuose. Reikėtų atlikti skaičiavimus, kokį kiekį biometano būtų galima pasigaminti iš biologinių atliekų ir valymo įrenginių bei planuoti dujomis varomų autobusų pirkimus. Tai leistų ne tik atsakingiau tvarkyti atliekas, apsaugotų gyventojus nuo nepageidautinų kvapų, bet ir leistų iš dalies apsirūpinti degalais, būti mažiau priklausomiems nuo kitų degalų rūšių tiekėjų.
Dar vienu pajamų šaltiniu turėtų ir galėtų būti iš apmokestintų vietų surenkami automobilių parkavimo mokesčiai. Šios lėšos taip pat turėtų keliauti ne tik parkavimo infrastruktūros tvarkymui, bet ir viešojo transporto gerinimui.
Norint paskatinti atvykstančius į miestą iš priemiesčių ar kitų miestų naudotis viešuoju transportu, būtina plėtoti vadinamųjų „parkuok ir važiuok“ aikštelių tinklą prie įvažiavimų į miestą. Tokios aikštelės turėtų būti nemokamos tiems, kas atvykęs ir palikęs automobilį joje, per tam tikrą laiką įsėstų į viešąjį transportą. Taline šis modelis veikia, ir pagrindinės tam skirtos aikštelės būna apkrautos net 80 proc.
Taigi, nemokamas ir tvarus viešasis transportas – labai kompleksinis klausimas. Tačiau argumentai, kodėl reikėtų įgyvendinti nemokamo viešojo transporto idėją, yra labai aiškūs. Toks transportas pagerina mažesnes pajamas gaunančių asmenų mobilumą, padidina jų galimybes naudotis sukurtomis ir sutvarkytomis viešomis erdvėmis, sutaupytos lėšos degalams/transportui gerina gyventojų gerbūvį. Toks transportas yra naudingas ir verslui, nes palengvina darbuotojų atvykimą į darbą iš skirtingų miesto vietų. Taigi, stimuliuojama ekonomika. Tai padeda įgyvendinti ir žaliuosius tikslus, nes dalis žmonių persėda iš asmeninio automobilio į viešąjį transportą. Pvz. Kaune atliktoje apklausoje 17 proc. gyventojų nurodė, kad iš asmeninio automobilio persėstų į viešąjį transportą, jei šis taptų nemokamu, o dar 36 proc. juo dažniau naudotųsi. Dėl to mieste mažėtų užterštumo ir triukšmo lygis. Be to, tai skatintų žmones deklaruoti gyvenamąją vietą nemokamą viešąjį transportą turinčiame mieste ir taip didintų miestui atkeliaujančio gyventojų pajamų mokesčio dalį.
Net ir visus skaičiavimus bei vertinimus atlikę estai prieš diegdami šią naujovę apklausė gyventojus. Nes tai yra miestiečių pinigai. Buvo surengtas savotiškas referendumas, kuriame net 75 proc. Talino gyventojų pasisakė už nemokamą miesto viešąjį transportą. Šis referendumas yra gražus pavyzdys, kai gyventojų atsiklausiama dėl svarbių sprendimų.
Gal visų miesto gyventojų apklausos vykdymas galėtų tapti pavyzdžiu planuojant šį ir kitus svarbius kauniečiams sprendimus?
Dabar nemokamas viešasis transportas nebėra tik Talino fenomenas. Jis įdiegtas dar 11 Estijos savivaldybių. Jei gali Talinas, kodėl negali ir tokie Lietuvos miestai, kaip Kaunas ar Klaipėda? Esu įsitikinęs – tikrai gali!
