Sakoma, malonumas ir grožis (pridėčiau dar ir humorą) analizuojami nyksta. Tačiau kai visi šie komponentai susitinka režisierės Gintarės Minelgaitės teatriniame – performatyviame vyksme „Psycho“, analizuoti tai, ką patyrei ir išgyvenai per dvi valandas, yra ne ką mažiau malonu. Prieš gerą mėnesį režisierė Kaune pristatė kino-teatro performatyvių pastatymų serijos „Just like in the movies“ pirmąją dalį „Psycho“. Kūrėja pasirinko netradicinį, itin kūrybišką inovatyvų metodą, kuomet aktoriai scenoje vaidino noir filmų scenų dialogus. Pasak pačios kūrėjos, „Psycho“ turėtų prikelti noir žanro filmuose naudojamą estetiką, bei vyraujančius nevilties, nepasitikėjimo, paranojos, tyrumo praradimo jausmus, kad visiškai išteisintųbet kokias neigiamas termino „psichopatas“ reikšmes. Atrinktas scenas iš maždaug 1920-1990 m. sukurtų noir filmų režisierė patalpino į ryškiai geltoną kubą POST galerijoje, drąsiai sumaišydama niūrią, intravertišką noir ir drąsią, ekstraverišką pop art stilistiką.
Minimalistiškai precizišką pastatymą priskirti kuriam nors žanrui sudėtinga,bet to daryti ir nesinori. Gintarės Minelgaitės ir kūrybinės komandos – kompozitorius Yggeseth Steinar (Norvegija), šviesų dailininkas Rui Monteiro (Portugalija), judesio mokytoja Stefanija Nosovaitė – sukurtas subtilus žaidimas tarp to, ką mačiau ir matau, girdėjau ir girdžiu, mačiau ir girdėjau, matau ir girdžiu yra tarsi nesibaigiantis labirintas, kuriuo norisi klaidžioti dar ir dar kartą. Sinergija tarp kino, teatro ir performanso meno tokia organiška, jog nėra jokio noro ar reikalo supakuoti viską į vieną dėžutę. Priešingai, norisi išardyti ir atskirai pasidomėti kino, teatro bei performanso meno kultūra ir tada dar kartą pažiūrėti pasirodymą.
Iš pradžių buvo moteris
Apie moterų padėtį tiek teatre, tiek kine pradėta aktyviai kalbėti nuo pirmųjų moterų judėjimo žingsnių. Čia jos buvo analizuojamos ir kaip kūrėjos, ir kaip žiūrovės, ir kaip vizualinis ženklas. Nors Vakarų kultūroje idealizuotai kalbama apie tai, jog vyrų ir moterų priešprieša nebegalioja, Lietuvos kultūriniame lauke tai dar atrodo gana utopiška svajonė. Dėl to lietuvių moterų režisierių kūryba ir jų santykis bei pasirinkimas spektaklyje reprezentuoti seksualumą ir lytiškumą kelia didelį susidomėjimą.
Anot kino tyrinėtojos Lauros Mulvey, meinstrymas „erotiškumą užkoduoja dominuojančios patriarchalinės tvarkos kalba“[i] ir tą galima taikyti ne tik filmams,bet ir teatrui. Tačiau režisierė šiame pasirodyme viską sunarplioja taip, jog bandant išsiaiškinti, kyla tik dar daugiau klausimų. Ir tai jokiu būdu ne minusas. Du pagrindiniai herojai vyrai (aktoriai – Ričardas Myka ir Marijus Mažūnas) čia įkūnija ir macho, ir femme fatale vaidmenis. Dėl to, kaip minėjo filosofas Gintautas Mažeikis, „visos glamonių scenos yra subversyviai daugiaparasmės“. Homeseksualumo ir heteroseksualumo priešprieša sukuria malonią įtampą tarp to, ką matai scenoje (homoseksualų santykį), ir to, ką jau esi matęs filme (heteroseksualų santykį). Koketiškai gudrus režisierės žaidimas!
Režisierė žengia dar vieną žingsnį supainiojimo link, šalia dviejų vyrų pastatydama veikėją moterį (aktorė Milda Alsienė), taip tarsi patvirtindama nusistovėjusią patriarchalinę tvarką. „Normaliame pasakojamame kine moters buvimas yra būtinas reginio elementas“[ii] ir tą normalumą Gintarė Minelgaitė interpretuoja labai originaliai. Ant scenos, kurioje veikia du veikėjai vyrai, moteriai vietos nėra, ji stovi šalia scenos jiems patarnaudama, t.y. paduodama rekvizitus. Moters veido išraiška sustingusi – nuolat plačiai pravertos lūpos sudėtos įvairiems malonumams, o fetišistinį prieskonį turintis raitelės kostiumas matyt parinktas neatsitiktinai. Jos burna, kuri kartais prabyla vaiko balsu, paslėpta po antsnukiu. Grynasis lyčių hierarchijos įtvirtinimas!
Minelgaitė žaidžia stereotipiniais, patriarchaliniais vaizdiniais, kurie moterį vaizduoja tik kaip vyrui pavaldų objektą. Kaip pastebi kultūros tyrinėtojas Artūras Tereškinas, „moteris suvokiama kaip iracionali būtybė <…>, kurios kūnas išlieka fantazminėmis vyrų, žvelgiančių į jas, konstrukcijomis. Pasyviu aistros objektu“[iii]. Įdomu būtent tai, jog vyksme „Psycho“ seksualizuotose ir žeminančiose pozose moterį pateikia ne kūrėjas vyras,bet kūrėja moteris. Ir ji tai daro su tam tikra ironijos ir humoro gaidele, tad pataikavimu tradicijai to nepavadinsi.
Taigi šiame pasirodyme žaidžiama seksualumo ir lytiškumo formomis, trinamos ir kvestionuojamos ribos, perkuriamos įsitvirtinusios normos, ieškant joms alternatyvių galimybių. Indentifikacija su aktoriais vyrais, kurie vaidmenų amplitudėje nuolat keičia lytį – čia jis gangsteris, čia jis primadona – sukelia tam tikrą sumaištį žiūrovo galvoje. Vienu atveju kyla stiprus potraukis identifikuotis su gerai pažįstamais herojais, tačiau kyla pasipriešinimas dėl nuolat besitransformuojančios veikėjo lyties. Nei žiūrovui vyrui, nei žiūrovei moteriai, kuri čia vaizduojama kaip pasyvus, iracionalus seksualinis objektas, nėra galimybės „susikurti jokio patogaus santykio su tokia reprezentacija“[iv]. Pastarajai, dar ir nenorint tapatintis su kompromituojančiu moters vaizdiniu, kurį reprezentuoja aktorė moteris, tenka ne ką mažiau džiuginanti alternatyva – tapatintis su aktoriumi vyru, kuris siūlo tą pačią pasyvią moters reprezentaciją. Tačiau lytiškumas ir jo reprezentavimo labirintas šiame spektaklyje ne akiplėšiškai ar vulgariai,bet labai subtiliai kviečia diskutuoti lyčių pateikimo tema tiek kine, tiek ir teatre.
Intymi akistata
Fetišistinis estetiškumas – taip būtų galima pavadinti tai, ką matai scenoje. Noir filmų estetika interpretuota šiuolaikiškai ir konceptualiai: juodi kostiumai, makiažas, lateksas, antsnukis. Tarp juodos ir baltos spalvos netikėtai įmaišoma ir geltona, kuri prideda pop art meno prieskonį.Klykianti spalva visiškai neatspindi vidinių herojų išgyvenimų,bet tinka tokiai mozaikiškai, fragmetuotai pasirodymo struktūrai bei pataikauja populiariajai kultūrai. Kultūrą, kuri praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje įkvėpė menininkus eksperimentuoti su metodais, formomis, žanrais ir stiliais. Labai taiklu! Nepaisant to, švari scena ir minimalus rekvizitas leidžia sutelkti visą dėmesį į aktorius, dar labiau įgalinti vaizduotę ir ieškoti prisiminimų jau matytose filmų scenose arba kurti savas interpretacijas jų nemačius. Tiek aktorių išorinis kūnas: gestai, mimikos, plastiškumas, tiek jų vidinis kūnas – emocija, ekspresija, energija, kuri pagavo irįkūnijo garsą – prikausto dėmesį, sukuria intymų energetinį lauką.
Kino herojai išlipa iš kino ekranų ir įgauna fizinį pavidalą. Ir jeigu kine „judančių vaizdų žiūrėjimas sukelia nuslopintus ikiedipinio veidrodinio atspindėjimo prisiminimus, o tuo metu kino salės tamsa ir didžiulis ekranas tarsi užliūliuoja mus į sapną panašia fantazija“[v], tai čia tamsos privilegija yra atimama paliekant šviesą. Akistata su kino herojais, su kuriais tapatinamasi fantazijose, tampa apčiuopiami, tampa kūniški, tampa apnuoginti. Tarsi stotumei į akistatą prieš save patį, prieš savo vaizduotę, prieš savo geismus ir instinktus. Toks apsinuoginimas verčia nepatogiai muistytis,bet ir sukuria tam tikrą bambagyslinį ryšį su tais pačiais herojais.
Kardinaliai priešingų savo vidine energija aktorių Ričardo Mykos ir Marijaus Mažūno duetas darniai papildo vienas kitą. Charakteringoms rolėms, kurių lyties, amžiaus, statuso, energijos kaita įgauna milžinišką pagreitį, kiekvienas iš jų pridėjo savitų spalvų. Marijus Mažūnas – išraiškingas, manieringas, teatrališkas, išteisinantis, regis, bet kokį beprotiškumą ir tuo pačiu įtikinantis, jog jame slypi didžiulis beprotiškumas, leidžiantis keliauti įvairių personažų amplua. Tuo tarpu Ričardas Myka – nuožmus, tylus, santūrus, įkūnijantis labiau mistifikuoto psichopato portretą. Judviejų duetas – lyg kokia kapueira, kurioje susipina kova, žaidimas ir šokis.
Iš lūpų į lūpas
Šis alternatyvus teatrinis vyksmas, kurio taip reta Kaune, pakrutino miestą pačia geriausia šio žodžio prasme. Tai tik dar kartą patvirtino, kaip čia stinga erdvės tokioms eksperimentinėms meno formoms, galinčioms ir turinčioms potencialo išjudinti tradicinio teatro šaknis ne tik lokaliu kontekstu. Nauji metodai, neįprastas pastatymas sulaukė ir didelio žiūrovų, ir profesionalų dėmesio.
Tiesą sakant, nepamenu, kada paskutinį kartą alternatyvus teatrinis įvykis Kaune sukėlė tokį didelį susidomėjimą, o raginimai pamatyti pasirodymą išplito taip greitai viešojoje erdvėje. Reklama iš lūpų į lūpas – tai seniai bepatirta prabanga. Ir čia, mano nuomone, suveikė ne tik kažko nematyto / nepatirto faktorius, kuriuo pastaruoju metu kartais spekuliatyviai žaidžiama,bet preciziškumo, kokybės, estetiškumo, kuriančio didelį vizualinį malonumą, korta.
Džiugina ir tai, kad taip trūkstamos kūrybinės erdvės poreikį Kaune bent dalinai užpildo POST galerija, tampanti namais ne pirmam teatriniam vyksmui. Norisi tikėti, jog ši erdvė, kurioje, regis, taip organiškai įsikuria eksperimentuojantys kūrėjai, ir toliau liks jiems atvira.
***
Teatrinis – performatyvus vyksmas „Psycho“ – tai vienas iš tų pasirodymų, kuriuos norisi pamatyti bent du kartus. Pirmąjį – nieko nesitikint, leidžiant klaidžioti savo fantazijai, susitikti su pažįstamais arba tik kažkur menamais herojais. Nuo kino artėti prie teatro link performatyvumo. Ir antrąjį kartą – peržiūrėjus visus kino filmus, kurių ištraukas režisierė panaudoja. Nuo teatro artėti link kino. Ir šiame dvikrypčiame kelyjebet kuri stotelė yra įdomi ir vertinga, tarsi kaleidoskopas, sudėliojantis vis naują kombinaciją, kuria norisi ir grožėtis, ir analizuoti.
[i] Mulvey L., Vizualinis malonumas ir pasakojamasis kinas // Feminizmo ekskursai : moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo : antologija, 1995, p. 347;
[ii] Ten pat, p. 351;
[iii] Tereškinas A., Moterų kūnai: tarp vyrų fantazijų ir skausmo. Žvilgsnio galia/ Parodos katalogas. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2007, p.32-33;
[iv] Trinkūnaitė Š., Truputis amerikietiško feminizmo: Jill Dolan ir jos žiūrovė feministė //Teatro žurnalas, 2016 /1/, Nr. 3, p. 64;
[v] Mulvey L., p. 339.
Renata Bartusevičiūtė
menufaktura.lt, 2017 01 24
http://menufaktura.lt/?m=1025&s=61285
