Kavalerijos eskadronai besikuriančios Lietuvos Respublikos kariuomenėje buvo suformuoti anksti. Dar 1919 m. sausį, kaunantis Nepriklausomybės kovose, Kaune buvo įsteigti Pirmasis ir Antrasis raitelių eskadronai ir juos iš karto siuntė į frontą. Kovos su bolševikais parodė, kad Lietuvos kariuomenei reikia gausesnės kavalerijos. Todėl kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas (1860-1937) pavedė iš visų raitųjų dalių suformuoti Pirmąjį lietuvių raitelių pulką. Suformuotas Trečiasis eskadronas, o tų pačių metų spalį – ir Ketvirtas. Į pulką sujungti kavaleristai kovojo su visais Lietuvos Nepriklausomybės priešais: raudonarmiečiais, lenkais, bermontininkais. Pirmojo ir Ketvirtojo eskadronų husarai 1923 m. sausį pasižymėjo ir Klaipėdos operacijoje.
Kavaleristų organizavimo ir pulko kūrimo pradžia buvo sunki, nes valstybė kurta didelio vargo sąlygomis. Eskadronų raiteliai vargiai galėjo kelti didybės ir pasitikėjimo įspūdį. 1928 m. karininkas Izidorius Kraunaitis (1899-1964) rašė: „Gusarai dėvėjo savus drabužius: čia gerai apsirengęs inteligentas su plonais batukais, kurie praleidžia vandenį, čia klierikas su ilgais skvernais, šalia jo ūkininkas su klumpėmis ar vyžomis.“ Neturintiems žirgų kavaleristams atskirti, pradžioje užteko svarbiausių atributų – pentinų ir jau tada puošnumu išsiskyrusios kepurės. Anot to paties I. Kraunaičio, „kad atsiskirti nuo eilinių, savanoriams buvo įsakyta uždėti ant kepurių baltus lankelius, o ant batų pentinus. Vėliau buvo duotos tikros kariškos kepurės, kokios tai savotiškos ir, reikia pasakyti, gražiausios iki šiam laikui mūsų kariuomenėj buvusios formos.“
1923 m. kovo 27 d. gen. ltn. Vlado Nagevičiaus vadovaujama uniformos komisija įsakymu kariuomenei Nr. 53 nustatė naują kariuomenės uniformą. Savo forma ir spalvomis ryškiausiai išsiskyrė kavalerijos dalinių uniformos. Husarų, tuo metu dėl iš carinės Rusijos imperijos kariuomenės grįžusių karininkų įtakos įprastai vadintų gusarais, uniformoje jau matomi pagrindiniai skiriamieji bruožai. Publicistas ir žurnalistas Juozas Žlabys-Žengė savo 1927 m. straipsnyje „Iš kur yra kilę gusarai?“ rašė: „1923 m. gusarų pulkui nustatoma bendri gusarų pažymiai: vengrinė (ungarinė), čakčiros (raudonos kelinės), roželės, kepurė.“ Minėtoji vengrinė – tai munduras, išsiskiriantis pintomis virvelėmis, o roželės – tai husarų batų priekį puošusios rozetės. Šie skiriamieji bruožai išliko svarbiausiais husarų uniformos elementais visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį.
1927 m. Lietuvos Respublikos Prezidentu aktu pulko šefu buvo paskirtas didysis etmonas kunigaikštis Jonušas Radvila (1612-1655). Taip Pirmasis husarų pulkas buvo pavadintas Pirmuoju husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulku. Jis buvo dislokuotas Radvilėnų plente Kaune, kur 1930 m. pastatytos mūrinės kareivinės – pirmosios naujos kareivinės, pastatytos Nepriklausomoje Lietuvoje. Husarams buvo įteikta vėliava su devizu „Nugalėsim arba mirsim“. Taip pat husarai pirmieji1931 m. kaip skiriamąjį ženklą antpečiuose pradėjo naudoti pulko šefo monogramą „JR“ su kunigaikščio karūna.
Senosiose Vytauto Didžiojo karo rinkinių nuotraukose – Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos pulko husarai su 1931-1934 m. laikotarpio uniformomis.
#drąsosgijos
1931 metų Pirmojo Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos pulko husaro uniformos rekonstrukciją galite apžiūrėti Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Drąsos gijos“. Karinių uniformų rekonstrukcijų paroda, pasakojanti apie karybos madas ir aprangos funkcionalumą nuo baltų karybos iki Lietuvos partizanų laikų, veiks iki 2025 m. vasario 9 d.