Karinė ir saugumo publikacija
Eurasia Daily Monitor
2026 m. balandžio 3 d.
Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis tapo pirmuoju aukštu Lenkijos pareigūnu, atvirai parėmusiu Lenkijos branduolinio ginklo kūrimo iniciatyvą. Jo pareiškimas šiuo klausimu atspindi Lenkijos analitikų ir ekspertų sluoksniuose vykstančias diskusijas.
Kai kurie Lenkijos politinių sluoksnių atstovai pakeitė savo ambicijas – jie nebesiekia tik prisijungti prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) branduolinio ginklo dalijimosi programos, bet nori pradėti kurti Lenkijos branduolinį ginklą.
Šis pokytis susijęs su tarptautinės tvarkos silpnėjimu ir, Varšuvos požiūriu, neaiškumais dėl JAV politikos, susijusios su sąjungininkų saugumo garantijomis Rusijos atžvilgiu.
Vasario 15 d. Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis, paklaustas interviu apie savo poziciją dėl Lenkijos branduolinės programos inicijavimo, pareiškė, kad „Lenkijos branduolinio projekto kelias, visiškai laikantis visų tarptautinių taisyklių, yra kelias, kuriuo Lenkija turėtų eiti“. Toliau spaudžiamas, ar „amerikiečiai tai leistų“, jis atsakė, kad „nežino, bet Lenkija vis tiek turėtų eiti šia kryptimi ir pradėti parengiamuosius darbus“, nurodydamas Lenkijos priekinės linijos statusą ir „imperinės Rusijos akivaizdžią poziciją Lenkijos atžvilgiu“. Nawrocki tapo pirmuoju aukšto rango Lenkijos politiniu lyderiu, atvirai pasisakiusiu už autonominių branduolinių pajėgumų kūrimą. Tačiau diskusijos apie branduolinį atgrasymą Lenkijoje prasidėjo jau 2020 m.
Lenkijos 2020 m. nacionalinio saugumo strategija buvo pirmasis strateginis dokumentas, kuriame buvo išreikštas Lenkijos vyriausybės ketinimas aktyviau dalyvauti formuojant Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) branduolinio atgrasymo politiką. Jame buvo netiesiogiai užsiminta apie Lenkijos dalyvavimą NATO branduolinio ginklo dalijimosi programoje. 2020 m. šis klausimas sulaukė tarptautinio dėmesio, kai Vokietijoje pasigirdo raginimai pasitraukti iš NATO branduolinio ginklo pasidalijimo susitarimo, o tuometinė JAV ambasadorė Lenkijoje Georgette Mosbacher, matyt, įvertinusi reakcijas, pasiūlė JAV branduolinį ginklą perkelti į Lenkijos teritoriją.
Branduolinio atgrasymo deficitas Lenkijoje buvo akivaizdus dar gerokai prieš regiono saugumui lemiamus įvykius – 2014 m. karo Ukrainoje pradžią ir 2022 m. Rusijos visapusišką invaziją. Jau 2009 m. Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“ apėmė imituotą branduolinį smūgį Varšuvai. Nuo dabartinio Rusijos Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo Rusija reguliariai grasina dislokuoti „Iskander-M“ raketas, galinčias nešti branduolines galvutes, savo Kaliningrado srityje, kuri ribojasi su Lenkija. Vakarų parama Ukrainai po 2014 m. prisidėjo prie Rusijos branduolinio spaudimo intensyvėjimo.
NATO adaptacijos strategija po 2014 m. buvo grindžiama visų pirma konvencinių pajėgumų stiprinimu ir operatyvinių procedūrų tobulinimu. Diskusijos dėl branduolinio skydo išplėtimo į rytinio flango valstybes tebebuvo sporadiškos ir daugiausia vyko ekspertų sluoksniuose. Tačiau po 2022 m. branduolinio atgrasymo deficitas rytiniame flange tapo vis akivaizdesnis. 2023 m. birželį, po to, kai Rusija dislokavo branduolinius ginklus Baltarusijoje, tuometinis Lenkijos ministras pirmininkas Mateusz Morawiecki viešai paragino sąjungininkus įtraukti Lenkiją į branduolinio ginklo dalijimosi programą.
Nesant esminių diskusijų tarp NATO partnerių, ypač Jungtinių Valstijų, kurių branduolinis potencialas Rusijos atžvilgiu išlieka svarbiausias, Lenkijos sprendimų priėmėjai pradėjo ieškoti alternatyvių sprendimų, įskaitant bendradarbiavimą su Prancūzija. 2025 m. kovo mėn. tuometinis prezidentas Andrzej Duda pareiškė pritariantis Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasiūlymui išplėsti Prancūzijos branduolinį skydą virš Europos. Tuo pačiu laikotarpiu Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pranešė apie derybų su Prancūzija šiuo klausimu pradžią. Lenkijos analitiniai centrai nurodė, kad šis klausimas buvo aptartas derybose dėl 2025 m. gegužės mėn. pasirašytos Lenkijos ir Prancūzijos sutarties. Nors sutartyje nebuvo aiškių nuostatų dėl branduolinio atgrasymo, E. Macronas pabrėžė, kad abipusės saugumo pagalbos sąlyga „apima visas sudedamąsias dalis“. Kovo 2 d. D. Tuskas pareiškė: „Lenkija derasi su Prancūzija ir artimiausių Europos sąjungininkų grupe dėl pažangios branduolinės atgrasymo programos“. Nepaisant aukšto lygio politinių konsultacijų, Lenkijoje akivaizdu, kad Prancūzijos branduolinės garantijos negali pakeisti Jungtinių Valstijų garantijų. Apskritai Prancūzija susiduria su dideliais patikimumo iššūkiais kaip sąjungininkė dėl technologinių apribojimų, objektyvių pajėgumų ribotumo ir abejonių dėl politinės valios.
Nawrocki pastabos sutampa su platesne diskusija apie branduolinių pajėgumų plitimą Europoje ir visame pasaulyje. Tarptautinės saugumo architektūros erozijos sąlygomis panašios diskusijos kilo Australijoje, Pietų Korėjoje ir Švedijoje. Vokietijoje taip pat vyksta diskusijos apie Europos branduolinius pajėgumus. Tačiau Nawrocki pareiškimai vis tiek sulaukė didelio tarptautinių žiniasklaidos priemonių dėmesio.
Vėliau Lenkijos krašto apsaugos ministras Władysław Kosiniak-Kamysz išreiškė santūrų pritarimą idėjai plėtoti nacionalinius branduolinius pajėgumus. Jis pasisakė už „savo mokslinių tyrimų ir plėtros pajėgumų plėtrą“. Po kurio laiko Tusk pakartojo tą pačią poziciją . Tačiau ne visi Lenkijos vyriausybės nariai prezidento iniciatyvą vertino teigiamai. Užsienio reikalų ministras ir ministro pirmininko pavaduotojas Radosław Sikorski Nawrocki pareiškimus pavadino „neatsakingais ir žalingais“ ir pareiškė, kad tokia diskusija neturėtų vykti viešai. Tuo tarpu naujausi tyrimai rodo, kad daugiau nei 50 procentų lenkų pritaria Lenkijos branduolinio ginklo įsigijimui.
Diskusijos dėl galimo Lenkijos branduolinio ginklo įsigijimo taip pat patyrė kokybinius pokyčius ekspertų bendruomenėje. Anksčiau diskusijos daugiausia buvo sutelktos į sąjungininkų branduolinių garantijų išplėtimą Lenkijai. Tačiau tarptautinės tvarkos pokyčiai privertė Lenkijos analitikus iš esmės persvarstyti šį klausimą.
Tarptautinės saugumo architektūros laipsniškas silpnėjimas ir nuolatinis Rusijos branduolinis spaudimas yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys atnaujintas diskusijas dėl branduolinio atgrasymo Lenkijoje. Iki 2026 m. diskusijos nebesusijusios vien tik su dalyvavimu branduolinio ginklo dalijimosi susitarimuose ar kitos valstybės branduolinio skydo išplėtimu. Kokybinis pokytis, kurį paskatino Nawrocki pastabos, yra glaudžiai susijęs su JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos dviprasmiška politika Europos atžvilgiu. Pastangos „europizuoti“ NATO atskleidė Europos trūkumus atgrasant Rusiją, įskaitant branduolinę sritį.
Lenkijoje tebėra abejonių dėl Vakarų Europos sąjungininkų patikimumo, ypač branduolinės srityje. Tačiau Varšuvoje pagrindinis susirūpinimas susijęs ne tik su deklaratyviais patikinimais. Veikiau tai yra JAV pozicijos regione pasikeitimas, ypač atsižvelgiant į diplomatines pastangas susitarti su Rusija, kuris atgaivino vidaus diskusijas dėl branduolinių pajėgumų. Tai ypač aktualu, nes branduoliniai ginklai tebėra sritis, kurioje Rusija turi didelį pranašumą prieš Lenkiją. Tuo tarpu konvencinėje srityje Rusija šiuo metu kelia mažiau susirūpinimo dėl augančių Lenkijos ginkluotųjų pajėgų pajėgumų ir didelių sunkumų, su kuriais Maskva susidūrė vykdydama visapusišką invaziją į Ukrainą.
