Sukurtosios sistemos esmė – trolinimas ir provokavimas. Trolinimas, vis intensyvesnėmis ir išradingesnėmis patyčiomis ne tik nukreipiant dėmesį nuo valdančiųjų korupcijos ir nekompetencijos pasekmių, bet ir parodant visuomenei, kad “nieko tu mums nepadarysi”.
Prieita iki atviro kaprofilijos (meilės ekskrementams) demonstravimo, drabstymosi jais ant visų neįtinkančių.
Kas toliau?
Provokavimas, kuriant informacines dingstis bet kurio sveiko proto žmogaus su dar nenusimušusiu moraliniu kompasu pasipiktinimui, kuris tačiau negali būti išreikštas niekaip kitaip, tik kaip bejėgis paniurzgėjimais soc. tinkluose.
“Bunkeris” vietoje Vyčio (kurio net nėra, tačiau mokytoja buvo tampoma policijos už jo “išniekinimą”. Performansas performansui nelygu?). Demonstratyvus rezistento atminimo lentos sudaužymas. Spalvotas suoliukas Rotušės aikštėje, kurį nuo galimų heiterių išpuolių gynė apsauga.
“Pliažas” laisvės kovotojų bausmės vietoje.
LGBT paradas Kaune, kurį gyriasi “padarę”.
Erkės nepjautuose, šabakštynais paverstuose, sostinės kelkraščiuose ir žaliuosiuose plotuose.
Šurajevo “performansas” Knygų mugėje, priverčiant pašalinti premjerę kritikuojantį STI stendą, apstaugiant ir paskutiniais žodžiais iškoliojant greta buvusio stendo darbuotojas. Kaip repeticija prieš didįjį pasirodymą seime, kur opozicijos politikams jau pasiūloma “pačiulpti”, pozicijai džiugiai provokatoriui plojant per petį.
Apie čiulpimą
Ah taip, apie čiulpimą. Visa ši parazitinė sistema juo pagrįsta. Čiulpiami pinigai ir už pinigus, postai ir už postus, protekcijos, projektai, statusas, reputacija, perspektyvos ir t. t… viskas. Tiesiogiai ir metaforiškai (nekaltinkite manęs vulgarumu, tai aplinka kalta… 
).
).Jaunimas puikiai įsisavino mintį – nečiulpsi, nevažiuosi. Todėl ir yra uoliausias režimo ramstis. O kuo čia stebėtis? Jie juk puikiai mato – tik pačiulpęs kam reikia, kas buvo nieks taps viskuo arba bent kokia seimo nario padėjėja. Kam vargintis, daug metų studijuoti, sunkiai dirbti, lėtai kilti socialiniais liftais, karjeros laiptais? Jei, atlikęs minetą patronui beregint atsidursi šiltoje vietelėje, kur daugiau vargo nematysi.
Neapsigaukite dėl partinio avangardo paleistų smogikų stoto. Čiuplikai/čiulpikai/čiulbuonėliai jokiu būdu neatsitiktinai yra neaiškios tautybės, lyties, orientacijos, psichinės sveikatos būklės. Taip oponentams a priori surišamos rankos atkirčiui.
Nes gindamasis automatiškai tapsi agresorius, o tikrasis agresorius – auka. Pagal dabartinės, pačios pažangiausios ideologijos standartus ir puoselėjamas viartibes būsi rasinės ar tautinės neapykantos, homofobijos ar dar bala žino kokios fobijos skleidėjas, su kuriuo kalba trumpa. Kaip sakoma, straipsnį nesunkiai rasim ir pritaikysim.
Todėl visi bijo
Jūs nė neįsivaizduojat, kokį mastą įgavusi ši baimė. Ji tiesiog suparalyžiavusi daugelio gerų ir padorių žmonių sąmonę. Man jau sako: “jei ateisiu pas tave į laidą, mane iš darbo išmes”.
Rimtai? Už ką? Kad, kaip doc. Jolanta Mažylė, duosi interviu medijai, kurią kažkas galingesnis, atstovaujantis oficiozą, malonėjo paskelbti “toksiška”? Alio! Šitie kanalai yra oficialiai registruotos Lietuvoje žiniasklaidos priemonės, veikiančios pagal įstatymą, nes kitaip jau seniai būtų uždarytos.
Kur dingo elementari teisinė sąmonė? Net stalinistai turėjo teismų troikas, kurios imitavo teisingumo vykdymą, o čia jau pakanka, kad kažkam kažkas potencialiai gali susišviesti?
Šalyje, kur įstatymai vis labiau tarnauja Mamonai ir Molochui, kur laisvas žodis vis įžūliau ir atviriau užgniaužiamas, padugnės iškeliamos ant šakių, o tikrasis elitas vejamas į užribį, žinoma, nereikėtų niekuo stebėtis.
Bet.
Žinote, manau, kad tos baisulingos baimės – bent cyptelti, bent mažąjį pirštą pajudinti ginant savo prigimtines laisves, tiesą ir teisingumą – vis dėlto yra tik patogus atsikalbinėjimas, saviapgaulė, įsikalbėtas bejėgiškumas, nevertas, Vydūno žodžiais tariant, “paties sau žmogaus” vardo. Tokia kurmio egzistencija – nieko nematau, nieko negirdžiu, tik savo urvelį kasu, ir apskritai aš čia atsitiktinai pro šalį ėjau.
Leidžiama sau bijoti, nes iš tiesų tik nenorima prarasti bent trupinį komforto, paaukoti bent lašą savo laiko, pinigų, garbės, orumo, surizikuoti bent per nago juodymą. Bet būtent to nepadarius ta garbė ir orumas, ir reputacija, ir sąžinė, ir laisvė po truputį, pamažu, nepastebimai bliūkšta.
Negali sąžinės ir laisvės pardavinėti po truputį, galop neprarasdamas visos.
Rasa Čepaitienė yra Europos Humanitarinio Universiteto profesorė, istorikė ir kultūrologė
