Kasmet rašiau, prisiminiau, džiaugiausi, sveikinau. Dabar nebegaliu. Laisvės daina įgavo naują, baisią prasmę – Tėvynė uždarė mus savyje ir giesmę gerklėje mirtis uždarė.
Ateinat su vaikais, aplink jaunos šypsenos, o už šimto metrų į šoną aidūs skersgatviai be žmogaus ir negyvi langai. Kodėl už džiaugsmo vitrinų padvelkia tuštuma, o vėjas po grindinį nešioja artėjimus ir pabaigą? Kodėl laisvėje apsigyveno nelaisvė ir vakarais tylim?
Vasario 16-sios Lietuva buvo staiga, ginklo jėga okupuota svetimųjų ir perduota svetimiems. Vieni pasitraukė, kiti priešinosi, dalis kolaboravo, dauguma – susitaikė.
Kovo 11-sios Lietuva buvo lėtai, pinigų galia okupuota savųjų ir parduota saviems. Vieni pasitraukė, kiti bandė ir dar bando priešintis, nemaža dalis kolaboruoja, dauguma – susitaikė.
Kovo 11-sios Lietuva dar gyva. Ją rasite tyloj prie signatarų kapo ir sausio 13-sios aukų artimųjų akyse. Išgirsite mažuose miesteliuose ir miestuose, paprastų žmonių nelengvuose pokalbiuose, aptariant šią dieną. Galite pajusti Kauno arkikatedroje, kur laiko mišias kunigas Robertas Grigas, atsisakęs priimti dovanas kolaborantų Seime.
Tik jos nerasite Vilniaus ponijos ir jos pataikūnų „paminėjimo” ritualuose ir iškilmėse, kurie ta proga net į Katedrą nebeateina, o rengia savo veidmainiškas, tuščias ir bedvases pamaldas Seime. Tie patys stori ir liesi veikėjai ir veikėjos, kurie su palengvėjimo atodūsiais nulipa nuo scenos į gyvenimą „kaip visada”.
Iš sakyklų – kas kitų per naktis surašyta, tą išmoktą saulelę, kuri atkopdama nebebudina. Stropiai viską atbubens, labai svarbiais veidais, pakalbėjimai bus sunkiasvoriai, su pažymėtomis pauzėmis. Bet širdis jums neklystamai pasakys – šventykloje tuščia.
Jie patikrins, ar švenčiat ir tuos, kurie neišsikėlė vėliavų, nubaus. Žmogaus formos pamėklės ir manekenai negyvomis šaldytų lydekų akimis kartos kitų, už pinigus sugalvotus žodžius, per melo dėžes parodys ką nors iš tų vilties dienų, pagros, pašoks. Liesis patetika ir bukas entuziazmas.
Sotūs dvaro politologai dėžėje padiskutuos apie tai, kaip svarbu „suvokti Lietuvą”, kokia ji šauniai moderni, atvira visoms pasaulio nesąmonėms ir nuolanki pasaulio galingiesiems. O vakare ponai dalinsis atsiminimais, kaip didvyriškai tą dieną pragyveno ir baisiai rizikavo, kovodami už mūsų ir jūsų laisvę.
Lėtai, žingsnis po žingsnio pavogę iš mūsų valstybę, dabar išdidžiai moko gyventi ir naujoviškai mąstyti, kad nepriklausomybė ir yra laisvė. O kas nepatenkintas melu – valstybės ir laisvės priešas. Romualdas Ozolas buvo teisus – laisvė ir nepriklausomybė nėra tas pats, Šiaurės Korėja juk irgi nepriklausoma.
Bet šią dieną, kaip visada, Dievo šviesa plūsta per langus, jaukiai kvepia kava, sušvinta feisbuko ekranai. Pamatysit pasisveikinimus ir pasveikinimus, žmonių nusivylimą ir pyktį, abejingumą ir ateities viltį. Taip, namai, kuriuose išaugai – ne patys tobuliausi.
Ir tavo tėvai ne turtingiausi ir protingiausi pasaulyje, bet jie yra tavo. Lietuvos ir savęs neišjungsi, su visais teks būti kartu ir greta numirti. Gyvensim kaip nusipelnėm, bet taip, kaip anomis dienomis, nebesuprasime vieni kitų niekada. Mums vėl reikia kovo 11-sios.
Tikėkim, kad ji ateis, saugokim kas dovanota, nes nieko daugiau nebebus. Meilė – didžiausia Visatoje galia, nes nėra jėgos, kuri gali priversti mylėti ar nemylėti. Mūsų meilė sukūrė Nepriklausomybės galimybę, tačiau laisvės dykai nedalina. Ji yra tokia ir jos tiek, kokie esam patys.
Algimantas Rusteika yra Lietuvos šeimų sąjūdžio tarybos narys.
