Dvyliktą Rusijos karo su Ukraina mėnesį Kremliui artimi analitikai vis dažniau skambina pavojaus varpais, esą Rusijos gyventojai turėtų ruoštis ilgalaikiam konfliktui. Anksčiau tokius pareiškimus visada lydėdavo propagandiniai pasakojimai apie tai, kad Jungtinės Valstijos (JAV) įtraukia Rusiją į užsitęsusį karą. Dabar propagandistai [keičia plokštelę] teigia, kad ilgas karas pirmiausia naudingas Maskvai.
2023 m. sausio pabaigoje prokremliškoje interneto svetainėje pasirodė ilgas anoniminis straipsnis, kurio esmė susiveda į mintį, kad užsitęsęs karas Ukrainoje yra ne priverstinė būtinybė, o “gudrus Putino planas”.
Autorius tvirtino, kad Vakarų analitikai visiškai teisūs, sakydami, jog Rusija “turės pakankamai išteklių daugeliui metų, tačiau Vakarų karinių arsenalų atsargos bus smarkiai išeikvotos, o jų ekonomika nukentės”. Propagandistas pasakoja, kad perėjimas nuo puolamųjų prie gynybinių operacijų leis Maskvai gerokai pertvarkyti Rusijos ginkluotąsias pajėgas, padidinti jų skaičių ir užtikrinti savalaikį ginkluotės ir technikos tiekimą. “Niekas neskuba”, – daro išvadą autorius (Topcor.ru, sausio 19 d.).
Tai nėra vieniša nuomonė, o vis labiau plintančio pasakojimo dalis. Vienos pagrindinių Rusijos propagandinių programų “Soloviev Live” ekspertai taip pat tvirtina, kad geriausia Maskvos strategija šioje situacijoje – laukti momento, kai Vakarai parodys visas kortas ir pademonstruos, kiek toli yra pasiryžę eiti remdami Ukrainą. Programoje raginama laikytis, “kol mirs paskutinis ukrainietis” (YouTube, sausio 23 d.).
Atrodo, kad pagrindinė Kremliaus viltis – naikinti Ukrainos gyvąją jėgą, kuri, kaip tikisi Maskva, baigsis anksčiau, nei Kijevas gaus iš Vakarų reikalingų ginklų. Nuo 2022 m. gruodžio mėn. rusų propaganda vis dažniau ėmė propaguoti mintį, kad “Ukrainai trūksta karių” ir kad ji “turi pasikliauti samdiniais”, kurie taip pat patiria didžiulius nuostolius (Svpressa.ru, 2022 m. gruodžio 3 d.; Bloknot.ru, sausio 17 d.). Be to, Kremliaus strategai ir toliau tikisi Europos ekonomikos žlugimo ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) karinių rezervų išeikvojimo (Runews.biz, 2022 m. liepos 26 d.).
Įdomu tai, kad 2022 m. vasarą daugelis Rusijos karinių ekspertų įspėjo apie užsitęsusio karo pavojų Rusijai. Ypač daug panašių straipsnių pasirodė interneto svetainėje “Military Review”, kuri yra glaudžiai susijusi su Rusijos gynybos ministerija.
Autoriai nurodė, kad laikas gali būti ne Rusijos naudai, jei “specialioji karinė operacija” truks per ilgai, o Ukraina ir toliau didins savo potencialą naudodama vakarietišką ginkluotę. Kariniai analitikai taip pat anksčiau įspėjo, kad vykstant karui Rusijos kariuomenės nuostoliai didės ir taip atskleis jos silpnąsias vietas NATO aljansui. Jie darė išvadą, kad [rusams] gali tiesiog pritrūkti išteklių ilgai konfrontacijai (Topwar.ru, 2022 m. liepos 23 d.).
Tačiau negalėdami pakeisti situacijos mūšio lauke, Rusijos analitikai ir propagandistai ėmė tikinti savo auditoriją, aiškindami, kad Vakarų ginklų tiekimas jiems nerūpi (RT, sausio 21 d.).
Tokia retorika tęsiasi, nors Kremliaus apžvalgininkai žino, kad po aštuntojo Vakarų gynybos ministrų susitikimo Ramšteino karinėje bazėje Vokietijoje Ukraina gavo didelį ginklų paketą ir kad naikintuvų tiekimas gali būti “kitas NATO žingsnis” (Ukraina.ru, sausio 21 d.). Tačiau net ir šis žinojimas nekeičia Maskvos požiūrio į užsitęsusį konfliktą.
Šį požiūrį galimai lemia ne tik siekis bent jau propagandiniu lygmeniu pateikti pralaimėjimą kaip pergalę. Maskvai taip pat reikia vilkinti karą, laimint laiką, sustiprinant savo pajėgas ir sprendžiant problemas šalies viduje bei ginkluotosiose pajėgose. Rusijos karo analitikai gana atvirai vardija sunkumus žvalgybos, ryšių ir logistinio aprūpinimo srityse, bepiločių orlaivių ir tiksliai valdomų artilerijos sviedinių trūkumą, viduriniosios grandies vadų trūkumą ir t. t. (Topwar.ru, sausio 14 d.).
Jų duomenys patvirtina Maskvos problemas ginkluotės gamybos srityje, kurias anksčiau pastebėjo kiti ekspertai (žr. EDM, sausio 23 d.). Šią bėdą Kremlius iš dalies gali bandyti spręsti pirkdamas naujų ginklų iš Irano (žr. EDM, sausio 23 d.) ir žadėdamas militarizuoti ekonomiką [kaip kadaise darė Hitleris] bei pritraukti kuo daugiau žmonių dirbti gynybos sektoriuje, idant būtų patenkinti Rusijos fronto pajėgų poreikiai – įskaitant vidaus kalėjimų gyventojų mobilizavimą karo veiksmams remti (žr. EDM, 2022 m. spalio 31 d.).
Kai kurie prokremliški ekspertai prognozuoja, kad ypač padidės ultrapatriotinio sparno ir fronto karių spaudimas verslui dėl netinkamos paramos karo veiksmams. Tuo tarpu prorusiškas ekspertas Aleksejus Firsovas pridūrė, kad valstybė vargu ar įsikiš ir apgins verslininkus konflikto su radikaliais patriotais atveju (Tlgrm.ru/@russica2, sausio 17 d.). Visi šie įvykiai vyksta vadinamojo “darbo mobilizacijos” proceso, įgaunančio įstatyminį pagrindą, plėtros Rusijoje šešėlyje.
2022 m. spalį Tolimųjų Rytų Primorsko krašto ir Sibiro Kuzbaso regionuose mėginta mobilizuojamus darbininkus pakeisti studentais, o keli Rusijos regionai paskelbė svarstantys tokią iniciatyvą (Lenta.ru, 2022 m. spalio 19 d.). Net provyriausybiniai šaltiniai pripažįsta, kad daugybė mokymo įstaigų draudžia savo absolventams dirbti ne pagal specialybę ir skatina juos “derinti darbą ir studijas”.
Be to, šių šaltinių teigimu, šiuo metu rengiamas įstatymo Švietimo įstatymo pakeitimo projektas. Ten įrašyta galimybė, kad moksleiviai, be studijų, gali būti įpareigoti dirbti visuomenei naudingą darbą, taip pat ir žemės ūkio sektoriuje (Tlgrm.ru/@russica2, sausio 16 d.). (Pastebėtina, kad moksleivių ir studentų prievartinio įtraukimo į “kovą už derlių” praktika buvo būdinga dar SSRS laikais, – red. past.).
Nors radikali Rusijos pertvarka, skirta ilgam kariauti, populiarėja tarp pagrindinėje šalies žiniasklaidoje, net kai kurios propagandistų nuomonės kartais pražiūrimos.
Pavyzdžiui, vienas pagrindinių prokremliškų “Ukrainos ekspertų” Rostislavas Iščenka ilgo karo šalininkus pavadino “sekta”.
Jis priminė jiems bendrą tiesą, kad “geriausias karas yra tas, kuris niekada neįvyko, o jei jis jau prasidėjo, tai kuo greičiau bus pasiekta pergalė, tuo geriau”.
Iščenka pažymėjo, kad užsitęsusio karo žala gali būti tokia didelė, kad paneigs pergalę, o pavojingiausia jo pasekmė – visuomenės sąmonės militarizacija, “sukrečianti natūralius ekonominius ryšius ir įteisinanti smurtą” (Voennoedelo.com, 2022 m. gruodžio 20 d.).
Tačiau tokie balsai vis labiau slopinami. Pats Iščenka savo straipsnio pabaigoje teigia, kad Rusija “neturi kito pasirinkimo, kaip tik laimėti šį karą”, taip nesąmoningai susižaisdamas kartu su tais, kuriems bandė prieštarauti.
Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, vargu ar Rusijai pavyks visiškai išvengti neigiamų ilgalaikio karo padarinių.
Ksenia Kirilova, Eurasia Daily Monitor apžvalgininkė
