“Kai pas mane ateina žmogus prašantis maisto, aš jam duodu maisto. Nemokau jo apie dvasingumą ar nušvitimą. ” – Sadhguru.
Tiesa.
Kiek kartų esi pats tai daręs, ar matęs kitą darantį, kai žmogui sunku, jam brukamos mintys apie karmą. Sakoma: “Pats susikūrei, eik pats tvarkykis, pradėk nuo savęs”, ir panašiai?
Dažnai žmogus pats negali išlipti. Kitaip jis JAU būtų išlipęs.
Galbūt pažvelkime į tai kitu kampu.
Galbūt tu jau esi per daug “savyje”?
Galbūt tai ir stabdo tau pamatyti kur esi?
Galbūt laikas “išeiti iš savęs”?
Galbūt laikas nustoti klausyti ką patarinėja kiti, ir išgirsti save “iš šono”?
Pakeliaukime laiku kartu su manimi. 👇
Prisimink akimirkas, kuriose tu jauteisi gyvai.
Kiek jose buvo tavęs? Kiek jose galvojai apie save?
Prisimink akimirkas kai kažkam padėjai; kai tavo dėmesys buvo į kitą žmogų, kai jautei ryšį su juom, kai bendrystė tau reiškė kažką svarbaus.
O kaip tos akimirkos kai tu pasiūlymams ar kvietimams pasakei TAIP?!!!
Kai net akimirkai nesuabejojai ir priėmei sprendimą nelaukdamas užtarimo ar pritarimo savo “avantiūrai”?
Kol veikiame iš savo vidinio turinio, einame širdimi, tol negalvojame apie savo “Aš” ir “mano”, tol neturime situacijų, kuriose užstrigtume.
Kai tik leidžiame sau persisotinti kitų nuomonėmis, duodame savojo vairo kontrolę kitiems, jaučiame, jog prarandame stabilumą, tikrumą, dalelę savęs. Ir kuo toliau, tuo labiau jaučiame tą kartėlį kiekvieną dieną…jei nieko su tuom nedarome.
Kas yra depresija?
Depresija – emocinės pusiausvyros sutrikimas. Kai mintys ir jausmai nesuderinti, o atvirkščiai, plėšo susikurtą asmenybę į skirtingas puses.
Patiko Jim Carrey išsakyta mintis: “Depresija yra kai tavo kūnas sako: Aš nebenoriu būti šia asmenybe daugiau. Aš nebenoriu nešiotis jos. Tai man per daug.”
Dažniausiai pasitaikantys simptomai yra:
- Energijos stoka,
- Koncentracijos nebuvimas,
- Sutrikęs miegas,
- Mintys apie savižudybę,
- Svorio mažėjimas,
- Nuolatinis nuovargis,
- Nebejaučiamas malonumas veiksmuose,
- Apatija ir nenoras judėti.
Kokios pagrindinės priežastys skandina žmogų vis labiau į šią būseną?
Vaikystės patirtys kai buvo mokoma PATAPTI geru piliečiu.
Kai buvo įteigiama kas yra gerai ir kas blogai mokyklų, televizijos, sociumo, tradicijų ir kultūrų.
Kai mokoma vertinti pasaulį per tam tikrą filtrą, kuris yra sukurtas autoritetų, todėl niekam neturi kilti klausimų ar prieštaravimų, nors tai ir nesutampa su mūsų vidiniu požiūriu.
Kai žmogus yra vertinamas pagal tai ką padarė, ką pasakė, kitu atveju, jis “neturi” vertės.
Priežasčių yra “-niolika”. Ir jas visas sudėjus, lyg akmuo, tai spaudžia krūtinę, jaučiamas veržimas gerklėje, nemalonus jausmas pilve, tesinori užsidaryti vienam namuose. Kur niekas nemoko kaip gyventi, nekiša savų nuomonių kas gerai ir kas ne, kai nebesinori triukšmo, o tylos, ir galbūt, draugystės ypatingos.
Kai esu išgirstas, priimtas, toks koks esu. Kai neskandinam vienas kitą nuomonėmis, o priimam, jog kiekvienas unikalus savo požiūriu, kuris leidžia pamatyti pasaulį kitu kampu, semtis kito patirčių išminties.
Kai bendraujama ne konkuruoti ar kovoti, o sukurti vienas kitam erdvę kurti, atsiskleisti.
Kai ištiesiama ranka duoti, o ne pasisavinti ir atimti.
Kai tėra noras suprasti ir būti suprastam.
Kai “aš nežinau” yra O.K., tarpinė būsena naujo pažinimui.
Kai nebeieškoma pripažinimo, kai nesilyginama su kitais.
Galima įvardinti pagridinę priežastį vienu sakiniu.
Kai norime “pritempti” išorinį pasaulį į savo vidinį, nes buvome įteigti, jog kažkas su juom negerai.
Kas gali padėti kai būna sunku?
Daug kartų aš taip bėgau nuo savęs. Nerdavau į knygas, į seminarus, kursas po kurso, stovyklos, kelionės, “pabėgimai”, meditacijos, kad tik nesusitikčiau su realybe – serga dvasia.
Per daug buvau užsiėmęs savimi, spausdamas ir neleisdamas žaizdoms užgyti.
Tos pamokos daug išmokė mane, ir tuom noriu pasidalinti su tavimi drauge.
Šie mini ritualai man padėjo nustoti suktis tame pačiame rate, kuriame jausdavausi, jog kelio galo nėra.
- Mažiau veikti, nes REIKIA, ir daugiau atsipalaiduoti ir leisti sau neveikti (patikėk, pasaulis nesugrius per kelias dienas),
- Laikas gamtoje bent kelias dienas iš eilės reguliariai be technologijų ir kitų žmonių,
- Sveika mityba – vanduo ir gyvas maistas, poilsis nuo apdirbto maisto,
- Daugiau tylos be minios žmonių, be lėkimo ir tikslo siekimo,
- Rašymas – geriausias vaistas kokį esu atradęs – tai tiesioginė sielos išraiška, kuri liejasi per rašiklį ant popieriaus,
- Lengva mankšta ir tempimai su gilesniu kvėpavimu (gimnastika, joga, pasivaikščiojimas),
- Poezija,
- O kartais ir ramus pasibuvimas su sielos draugu, kuriam galiu atsiverti kaip jaučiuosi, be noro gauti atsakymą iš jo – kartais užtenka tiesiog tylaus pasibuvimo,
- Pagalba kitam – maži geri darbai be noro viešintis ar parodyti kitiems.
Dažnai mes per daug darome, padrikai, susitelkę į kiekybę, o ne kokybę. Per mažai būname.
O kai būname, darome tai kas svarbiausia ir prasmingiausia tiek mums, tiek mūsų bendrystėje su kitais.
Paskutinis patarimas
Pamoka, kuria noriu pasidalinti su tavimi man atvėrė naujas patirtis ir suvokimą, bei savęs priėmimą.
Liautis atidėlioti. Sekti savos širdies ritmu. Kas bus tavimi, jei ne tu?
Nustoti sakyti “NE”, kai iš tikrųjų jaučiu TAIP.
Nustoti aklai patikėti ką sako kiti, kai tai tik jų nuomonė, tik jų patirtis, ir nepriimti tai už vienintelę tiesą.
Nustoti ieškoti tiesos kitų lūpose, mokytis iš asmeninės patirties kas vertinga ir naudinga.
Nustoti lyginti save su kitais, ir nardinti save perfekcionizmo klystekliais.
Jei noriu veikti, aš veikiu.
Jei noriu ilsėtis, aš ilsiuosi.
Jei noriu žaisti, aš žaidžiu.
Jei noriu išreikšti, aš esu.
Ir kuo daugiau atsakyti į TAIP, jei taip jaučiu iš tiesų.
Kai tik galvoju apie save, esu mažulytis pasaulėlis, dvi pėdos aplink savo ašį, bijau dėl savęs.
Kai atveriu ir išreiškiu save, esu viskas vienu metu, nebelieka baimių, jog prarasti save galiu.
Autorius: Invictus Way
