Kauno meno kūrėjų asociacijos pastangomis po kelių metų triūso pasirodė knyga apie aktorę Rūtą Staliliūnaitę „Nejaugi tai buvo: straipsniai, pokalbiai, laiškai“, kurią sudarė Dainuolė Kazlauskienė (Kaunas, Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2017).
„Nejaugi tai buvo“ – pirma ir vienintelė iškilios teatro, kino ir televizijos aktorės Reginos Rūtos Staliliūnaitės (Matulionienės 1938–2011) knyga, sudaryta po autorės mirties iš jos gausaus ir įvairaus rašytinio palikimo. Intelektualūs pasisakymai, įtaigūs straipsniai, apgalvoti interviu ir jautrūs laiškai, surinkti daiktan iš rankraščių ir spaudos bei parengti kvalifikuotos bibliotekininkės, autorinių teisių paveldėtojos Dainuolės Kazlauskienės, puslapis po puslapio tarsi grąžina gyveniman legendinę asmenybę, nutviekstą neeilinio talento, istorinių vaidmenų, pelnytos garbės ir pripažinimo.
Leidinys gausiai iliustruotas retomis, daugumoje pirmą kartą skelbiamomis nuotraukomis. Ir ne tik. Tarsi knyga knygoje – pluoštas aktorės Rūtos Staliliūnaitės ir išeivijos poeto, dramaturgo, solisto Stasio Santvaro laiškų: subtilus, intriguojantis būsenų bei jausenų dialogas.
***
Rūtos Staliliūnaitės knygos „Nejaugi tai buvo“ pėdsakais
„Tai ar gerai, Rūtele, kad patikėjai mums savo praeitį? Kad pakalbinome ir sudėjome į atskirą knygą dalį Tavo minčių? Ar Tau ne vis tiek pat?!“
Taip intymiai kreiptis į šviesios atminties, legendinę aktorę Rūtą Staliliūnaitę aktorę gali nedaug kas… O kaunietė Dainuolė Kazlauskienė gali. Ne vien dėl to, kad ji yra pagrindinė šio solidaus leidinio sudarytoja ir mecenatė. Manydamas, jog tai, ką po ilgo, kruopštaus bendro darbo rengiant šią unikalią knygą, man patikėjo kvalifikuota bibliotekininkė ir skaitovė, dabar, leidiniui pasirodžius, žinotina visiems, drįstu paviešinti kai kurias netolimos praeities dviejų kultūros asmenybių ilgos ir taurios pažinties detales.
„Mes su Rūta Staliliūnaite esame kraštietės. Rūtos motina ir abu mano tėvai gimę ir augę netoliese. Rūtos mama – prie Grinkiškio, mano tėvai – arti Krakių, bet pažįstami nebuvo. Maniškis tėvas, Kazimieras Bendžius, buvo kariškis, žuvo partizanaudamas už laisvą Lietuvą. Rūtelės tėvas Juozas Staliulionis – gyvulininkystės specialistas, vienu metu dirbęs net Joniškėlio Karpių dvare. Mudvi esam gimusios tais pačiais metais, augdamos vaikščiojom tais pačiais keliais, bet vis prasilenkdavom“, – prisimena D. Kazlauskienė. – „Pirmą kartą Rūtą pamačiau 1955 m. Krakių vidurinėje mokykloje, vaidinančią grafaitę Aleksandro Puškino inscenizacijoje „Dubrovskis“. Jos vaidyba tuomet mane labai sužavėjo. Mūsų keliai vėl susitiko po dviejų metų, Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. Abi mokėmės teatriniame skyriuje. Rūta – vienu kursu aukščiau. To skyriaus buvo tik trys laidos. Rūta antros, aš – trečios laidos.
– Ar dažnai bendraudavot? Kokie jaunystės ar svajonių vėjai drumstė studentiškas galvas? Kokios ateities tikėjotės?
– Mažokai bendravom. Aš privalėjau dirbti ir mokytis. Mano motinai, grįžusiai iš Sibiro tremties, darboviečių durys buvo užtrenktos… Baigus Gruodžio muzikos mokyklą, Rūta išvyko studijuoti teatrinio meno į Vilnių. Aš likau Kaune.
– O vėliau? Nejaugi viena į kitą net padilbom nežvilgčiojote?
– Apie viską būtų ilga kalba… Kai po studijų Rūta vėl grįžo į Kauną, kai kopė aukštais aktorinės karjeros laiptais, jos vaidybą stebėjau iš tolo. Prisipažinsiu, nedrįsau. Artimiau bendrauti pradėjome po dešimtmečio, 1974 metais. Tuo metu jau dirbau Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, vadovavau muzikinės literatūros skyriui. Organizuodavau „Muzikinius trečiadienius“, vedamus kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus. Į vieną tokį trečiadienį pasikvietėm ką tik iš kelionės po Ameriką grįžusią Rūtą Staliliūnaitę. Ne paslaptis, visi buvom ištroškę dar gyvų ir tuo metu labai rūpimų įspūdžių apie mus taip dominusį laisvąjį pasaulį… Rūta mielai sutiko, ir mes tarsi dar sykį, vedini jos įtaigaus balso, pavaikščiojame, pasak Juozo Baltušio, „tėvų ir brolių takais“… Palengva užsimezgė mūsų profesiniai santykiai. Vėliau kvietėm skaityti Salomėjos Nėries ir kitų autorių kūrybą. Aktyviausiai bendrauti pradėjome vėliau, kai 1990 m. su poetu Robertu Keturakiu bibliotekoje įkūrėme gyvojo žodžio almanachą „Ąžuolynas“. Teatre Rūtos užimtumas mažėjo, todėl savo kūrybines jėgas galėjo realizuoti literatūriniuose skaitymuose. „Ąžuolyno“ veikloje aktorė dalyvavo ne vien tik skaitymais, bet ir profesionaliais patarimais.
– Atleiskite, patarimais? Ponia Dainuole, jeigu neklystu, jūs tada labai sėkmingai aktoriavote Kauno mokytojų namų liaudies teatre, turėjote puikius vadovus – aktorius Antaną Gabrėną ir Genovaitę Tolkutę. Be to, garsėjote kaip puiki skaitovė… Kaip Rūta vertino jūsų meną?
– Jai patiko mano sodrus balsas. Pamenu, po mano autorinio vakaro, pavadinto „Išsaugoti meilę“, be Putino, Bergmano ir kitų autorių, skaičiau Morua novelę „Žibuoklės trečiadieniais“. Labai jaudinausi, nes jį skyriau Rūtai Staliliūnaitei… Dar labiau susijaudinau, kai Rūta ir jos vyras Algis Matulionis scenoje prie mano kojų padėjo prancūziškų žibuoklių puokštę… Man tai ligi šiol pats didžiausias įvertinimas… Artimiausiai mus „surišo“, kaip pati Rūta rašė Alei Santvarienei, Kaune įkurtos „Santvaro brolijos“ veikla. Mat 1993 m. rudenį Rūta Staliliūnaitė savo noru baigė 30 metų trukusią karjerą Kauno valstybiniame dramos teatre. Savo asmeniniame archyve radau tą patį rudenį jos man rašytą atvirlaiškį: „Vėjuoto rudenio baltoji duona / Antstalo jau…“ S. Santvaras. Mylimoji, bučiuoju Tave vėlyvą lapkritį tikėdamasi šildytis Tavos širdies spinduliuose dar ilgą metą. Būki. Būkime, – Rūta.
Buvome ir šildėmės širdies spinduliuose dar aštuoniolika metų. Iki paskutinio Jos atodūsio!.. O dabar gyvenu neišdildomais prisiminimais…
– Labai jautrūs žodžiai… Leiskite į tuos „širdies spindulius“ pažvelgti pačios Rūtos Staliliūnaitės akims ir žodžiais:
1994 m. Rūta Staliliūnaitė poeto Stasio Santvaro žmonai Alei Santvarienei, našlaujančiai Bostone, atvirauja:„Jau kuris laikas vaikštau kalbėdamasi su Jumis, šiandien gi prisėdau rašyti. Ir Dainelė [Kazlauskienė] ir Egidijus [Stancikas] perdavė linkėjimus, už kuriuos dėkoju ir džiaugiuosi, kad laiškeliai skraido. Tai ir mus čia esančius jungia. Robertas [Keturakis], tiesa, rečiau įsipina, su Egidijum matomės kas pirmadienį [literatūrinių skaitymų repeticijose], o su Daina suokiam telefonu vos ne kasdien. Ji dabar tapo lyg ir pagrindine mano drauge Kaune. Kolegės nutolo, o ir niekad nebuvo jų tarpe labai artimų – natūrali nedraugystė. O Daina – iš jaunystės laikų. Tai brangu.“ (Išryškinta P.P.)
Kauniečiai Dainuolė ir Ernestas Kazlauskai aktorei buvo ne vien moralinė, dvasinė atrama. Iš kito laiško, 2001 m. rudenį rašyto A. Santvarienei, kaip ant delno atsiskleidžia nykoka tituluotosios aktorės buitis.
„Dainelės ranka gyja [buvo susilaužiusi], bet Ji pati Jums parašė laiškelį. Viešėjome visa [Santvaro brolijos] ketveriukė pas Ją ir gavome Rūtelės [dukros] skanių pietų. Ernestas man labai padėjo, nes būčiau patrūkusi viena, bestatydama langą virtuvėje ir antrąsias duris. Mat kiaurai pūtė vėjai, tai dėl šilumos skubėjau tą padaryti. Motinėlei [Onai Staliliūnienei] šalta, o dar nekuria pas mus. (Išryškinta P.P.) Jėgų tiek nebeturiu, kiek kitados ir pusę darbų tenka baigti kitą dieną. O būdavo – kiek pasiryžtu, tiek padarau. Po to vasaros priepuoliuko visai nepatinka pavargimas, įtampa fizinė, ne tik nervinė…“
Dar vienas 2002-01-27 aktorės laiškas minimai adresatei, dar vienas, pirmas, ir, deja, jau likiminis nuogąstavimas…
„Taip, tai tiesa – išgirdusi tyrimo paskyrimo datą – sunerimau, daug ko negalėjau padaryti ir perspėjau Dainą [Kazlauskienę] su Egidijum [Stanciku], kad testamentą rašysiu Jiems vykdyti [kremuoti ir laidoti Pašušvyje]. Tokią Jie mane ir palydėjo ligoninėn – tiesiog nuvežė. O paskui lankė rūpestingai ir vykdė Jūsų prisakymus p. Ale. Aš jau gulėjau prirakinta 12 valandų prie lovos, kai Egidijus vos tilpdamas pro duris, įnešė Jūsų puokštę… [sveikindamas A. Santvarienės vardu su gimtadieniu].“
2002 m., pasakodama apie S. Santvaro 100-mečio jubiliejinius vakarus Lietuvoje, vėl negali atsidžiaugti savo jaunystės drauge D. Kazlauskiene:
„Dainos bėda [Ernesto Kazlausko insultas] prislėgė. Ji visą laiką siūlėsi man padėti, o dabar likimas Ją ilgam pririš prie tos nelaimės. Gerai dar, kad Ji ne viena. Ir gerumas Jos temperamentingos prigimties – nepaisant budėjimo prie Ernesto – į vakarus Ji atbėgo!..“
Nei Rūtos Stalilūnaitės, nei Alės ir Stasio Santvarų bei jų sūnaus Algimanto, pelenų saujelėmis amžino poilsio atgulusių kukliame Petrašiūnų panteone… Tik širdžių gėla, tik šviesūs jų gyvenimo ir veiklos atspindžiai… Ir, žinoma, sunkus Dainuolės Kazlauskienės atodūsis:
– Apie viską, iki paskutinio aktorės gegužio, būtų ilga kalba. Rūta pasirinko vienišės gyvenimą, visus jo sunkumus privalėjo įveikti pati. Jos fizinės jėgos jau prieš daugelį metų prastėjo, tad buvo reikalinga parama, bet nesiskųsdavo ir neprašydavo. Reikėjo pamatyti iš šalies, suprasti, ko reikia ir pagelbėti. Aš gyvenau su šeima, galėjau šiek tiek padėti. Ji manęs mažiau varžėsi, nei kitų draugų, priimdavo paramą. Vyriškuose darbuose talkindavo mano vyras Ernestas ir sūnus Darius, o mes su dukra Rūta stengdavomės pagelbėti buitiniuose reikaluose. Tų seseriškų rankų ypatingai reikėjo paskutinėmis Rūtos gyvenimo dienomis…
– Aktorė sirgo kone dešimtmetį… Kuo toliau, tuo sunkiau… Jeigu neklystu, buvot viena iš pačių artimiausių, kurioms ligonė leidosi globojama, o vėliau – ir slaugoma.
– Taip, tiesa. Rūtelė buvo labai kantri, išdidi, kol galėjo, nedaug ką prisileido prie savo ligos patalo. Vieno jos prašymo niekaip negaliu pamiršti. Paskutinei gyvenimo kelionei rengėsi apgalvotai, iš anksto. Vieną dieną mes su dukra, važiuodamos į parduotuvę maisto, susiskambinom su Rūtele klausdamos, ko ji pageidautų. Apsipirkusios užnešėme į butą Kęstučio gatvėje. Pakilom atsisveikinti, bet ji mus sustabdė ir pakvietė į savo Motinos kambarį, norėdama kažką parodyti… Atidariusi rūbų spintą, išėmė supakuotą ryšulį, o jame – jos tautiniai rūbai: čia mano įkapės. Aš norėsiu, kad tu mane, kai reikės, jomis aprengtum. Bet ar tu nebijosi?
– Oho, koks slogus įpareigojimas… Ar nepraradot amo?
– Iš pradžių tikrai pasimečiau, nežinodama ką atsakyti… Pasisukau į dukrą, toji nusigręžusi verkia… Aš verkti negaliu, turiu būti stipri… Žinojau, kad Rūtelė nepripažįsta melagingos užuojautos (ne, Tu nemirsi), todėl atsakiau, kad nebijosiu… Tai buvo ypatingas prašymas… Kaip galėjau jo nevykdyti…
– Šioje pirmoje ir vienintelėje iškilios teatro, kino ir televizijos aktorės Rūtos Staliliūnaitės knygoje, Jūsų sudarytoje po autorės mirties, šimtai intriguojančių puslapių iš jos teatrui ir žmonėms pašvęsto gyvenimo… Atleiskit, Gerbiamoji, neišsiversiu be banalybių… Ko norėtumėte palinkėti knygos skaitytojams?
– To paties, ko siekėme kartu su Kauno meno kūrėjų asociacija sumanę, rengdami ir leisdami šią išskirtinę knygą… Pagarbos mūsų kultūrinei praeičiai… Dėmesio ir meilės jos didiesiems talentams, šiuo atveju – Rūtai Staliliūnaitei.
Kalbėjosi Petras Palilionis
