Genriko Pavliukianeco kolekcijoje – visų spalvų paralimpiniai medaliai ir dar daugybė kitose tarptautinėse varžybose iškovotų apdovanojimų, tačiau Lietuvos golbolo rinktinės veteranas per kelis dešimtmečius neprarado noro atstovauti savo šaliai. Vyriausias rinktinės žaidėjas treniruojasi gerokai daugiau nei komandos draugai, nes svajoja apie dar vienas paralimpines žaidynes. Į jas patekti kol kas nepavyko, bet G. Pavliukianecas įsitikinęs, kad Lietuvos golbolininkai kitąmet privalo būti paralimpiniame Paryžiuje.
Genrik Pavliukianec (Dano Sodaičio/LPAK nuotr.)
IBSA pasaulio žaidynės Birmingame (Jungtinė Karalystė) Lietuvos golbolo rinktinei susiklostė ne taip, kaip ji norėjo ir tikėjosi – lietuviai liko ketvirti.
Kalvų apsuptame Birmingame buvo atiduotas tik vienas garantuotas kelialapis į Paryžiaus žaidynes, o jis teko nugalėtojai Japonijai, kuri finale 7:3 nugalėjo Pietų Korėją.
Būtent Pietų Korėjos golbolininkai tapo didžiausiais lietuvių skriaudikais IBSA žaidynėse, nes įveikė juos ir per grupės varžybas, ir pusfinalyje, taip užkirsdami kelią kovojant dėl paralimpinio kelialapio.
47-erių G. Pavliukianecas per šias žaidynes atidavė širdį, buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas, per devynerias rungtynes pelnęs 43 įvarčius (vid. – po 4,8), bet šių pastangų vis tiek buvo per mažai, kad lietuviai pasiektų tikslą.
Prieš 23 metus, 2000-aisiais Sidnėjuje, G. Pavliukianecas su Lietuvos golbolo rinktine debiutavo paralimpinėse žaidynėse ir iš jų parsivežė sidabrą. Paralimpiniu vicečempionu vilnietis tapo ir 2008 m. Pekine, o 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinės žaidynės jam ir Lietuvos rinktinei sužibo auksu.
Iš 2021 m. Tokijo žaidynių G. Pavliukianecas ir rinktinė grįžo su bronza.
„Nesinorėtų, kad įspūdingas Lietuvos golbolo rinktinės kelias tuo ir baigtųsi. Labiausiai baiminuosi, kad Lietuva nedingtų iš pasaulio golbolo žemėlapio, kaip jau atsitiko ne vienai pajėgiai rinktinei, tad tiesiog privalome išplėšti kelialapį į Paryžių. Juolab kad dar turime galimybių tai padaryti“, – teigė G. Pavliukianecas.
– Genrikai, kodėl Birmingame nepavyko pačiupti paralimpinio kelialapio?
– Mūsų rinktinės pasirodymą Birmingame dešimtbalėje sistemoje vertinčiau šešetu. Komandoje kažkas kažkur neveikia, o kas – dar aiškinsimės.
Turnyrą Birmingame pradėjome sėkmingai. Pralaimėjimas Pietų Korėjai per grupės varžybas buvo skambutis, kad reikia susikaupti. Atrodė, kad ir susikaupėme – iki pusfinalio žaidėme pergalingai, o tada vėl nepasisekė. Lyg ir kovėmės, lyg ir darėme tai, kas suplanuota, bet gynyba vis dėlto subyrėjo, nebeliko susitelkimo.
Dar nerandu atsakymų, kodėl taip nutiko: gal ko nors iki galo nepadarėme, o gal žaidėjams pristinga motyvacijos susikaupti ir žaisti dar geriau, nors kitos komandos tos motyvacijos randa.
Tarkime, per rungtynes dėl 3-iosios vietos mus įveikusi Ukraina, galima sakyti, visą čempionatą vertėsi vos su 3 žaidėjais. Ta rinktinė treniruojasi vos ne bombos ant galvų krentant. Ukrainiečiai pasakojo, kad pasitaiko, kai, treniruotei įsibėgėjus, pradeda kaukti oro pavojaus sirenos ir visiems tenka bėgti iš salės.
Net turėdami daug prastesnes sąlygas, žaisdami vos keliais pagrindiniais golbolininkais, ukrainiečiai atrodo geriau nei mes. Jei jie sugeba susikaupti, tai ir mes privalome tai padaryti. Birmingame privalėjome būti geresni ir už ukrainiečius, ir už čempionais tapusius japonus.
Kita vertus, ketvirtoji vieta IBSA žaidynėse neatima iš mūsų galimybių dar gauti kelialapį. Kortoms palankiai sukritus, su šia vieta dar galime patekti į Paryžiaus žaidynes.
Reikia, kad brazilai laimėtų Amerikos čempionatą, kinai – Azijos čempionatą, tad tų žemynų čempionams skirti kelialapiai atitektų šių IBSA žaidynių vicečempionams ir trečiosios vietos laimėtojams korėjiečiams bei ukrainiečiams. Pernykštė pasaulio čempionė Brazilija bei vicečempionė Kinija kelialapius į žaidynes jau turi.
O jei Ukraina dar laimėtų šių metų gruodį Juodkalnijoje vyksiantį Europos čempionatą, tada kelialapis atitektų ir IBSA žaidynėse ketvirtąją vietą užėmusiai rinktinei – Lietuvai. Tačiau labiau norėtųsi, kad mes patys iškovotume tą kelialapį.
– Patiems laimėti visada smagiau. Juolab kad Lietuva šiemet gins prieš porą metų Turkijoje iškovotą Europos čempionės titulą. Ar realu Juodkalnijoje vėl triumfuoti?
– Laimėti Europos čempionatą reikėtų vien dėl to, kad komanda jau dvejus metus neiškovojo nė vieno apdovanojimo. Pergalės itin svarbios psichologiškai, nes, jei pavyktų tapti nugalėtojais Juodkalnijoje, lengviau būtų ir Paryžiaus žaidynėse.
Kai rinktinė vis lieka per žingsnį nuo medalių – kaip šiemet IBSA žaidynėse ar pernai pasaulio čempionate, kur irgi buvo ketvirta, – ji gali pradėti nepasitikėti savo jėgomis.
Tikrai netylėsiu ir pasakysiu komandai, ką manau, nes man atrodo, kad kai kuriems žaidėjams pritrūksta noro kovoti iki galo. Tikiu, kad sugebėsime susitelkti, pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus.
Iki Europos čempionato Juodkalnijoje liko vos trys mėnesiai, tad nebėra, kur trauktis: reikia sunkiai dirbti, ypatingai šlifuoti gynybą, nes su ja turime itin didelių problemų.
Birmingame vos per 5 iš 9 rungtynių mūsų gynyba buvo patenkinama. Per likusias rungtynes ta gynyba buvo tragiška. Negalime taip gintis, nes su tokia gynyba Europos čempionate nebus ką veikti.
Verčiame naują puslapį, išsiaiškiname problemas ir pradedame labai sunkiai dirbti. Dar sunkiau nei iki šiol, nors, rengdamiesi IBSA žaidynėms, ir paaukojome visą vasarą. Bet ir tiek, matyt, buvo per mažai.
– Lietuvos rinktinės pralaimėjimas Pietų Korėjai per IBSA žaidynių grupės rungtynes (5:8) atrodė atsitiktinumas, bet ši komanda jus sustabdė ir pusfinalyje (7:11). Kuo išskirtiniai korėjiečiai, kad neįstengėte jų įveikti?
– Grupės rungtynes su jais pradėjome gerai ir iš pradžių pirmavome. Jau tada sakiau vyrams, kad mūsų stiprioji pusė yra gynyba. Įmušti mes sugebėsime, bet jei praleisime daugiau kaip 3 įvarčius, niekada neiškovosime pergalės.
Mums dar pirmaujant treneris man ir kitiems pagrindiniams žaidėjams leido atsikvėpti, o tada gynyba subyrėjo – korėjiečiai greitai išlygino ir persvėrė rezultatą. Kai grįžau į aikštę, priekyje jau buvo Pietų Korėja.
Turkija, Pietų Korėja ar Japonija yra nuotaikų komandos. Jei jos pagauna bangą ir kontroliuoja žaidimą, su jomis žaisti tampa itin sunku. Užsivedusios šios komandos gali kalnus nuversti, todėl nevalia leisti joms įsibėgėti. Per grupės rungtynes korėjiečiams leidome tai padaryti ir buvome nubausti.
O pusfinalyje įvarčiai byrėjo kaip lietus iš giedro dangaus – vienas po kito. Aiškinomės, kas blogai, bet niekaip nepavyko užlopyti kiaurų savo vartų. Tie korėjiečių įvarčiai krito po vaikiškų mūsų klaidų, kurių anksčiau pasitaikydavo vos viena kita.
Reikės kaip nors tų klaidų atsikratyti, nes tai – mūsų silpnoji vieta. Privalome susirinkti lėtai šokinėjančius kamuolius ar blokuoti taip, kad tie kamuoliai neperšoktų per žmogų ir nekristų į mūsų vartus.
– Ką su komandos draugais pasakėte vieni kitiems po itin skaudaus pralaimėjimo pusfinalyje?
– Po pusfinalio jau žinojome, kaip bus išdalyti visi kelialapiai į Paryžiaus žaidynes, tad pasakiau vyrams, kad nors nebekovosime dėl IBSA žaidynių čempionų titulo ir garantuoto kelialapio į Paryžių, privalome užimti bent 3-iąją vietą, kuri, esu beveik tikras, irgi leistų tikėtis šio kelialapio.
Nežinau, kas turėtų nutikti, kad brazilai ir kinai pralaimėtų savo žemynų čempionatus, tad dabar korėjiečiai ir ukrainiečiai jei ne 100 proc., tai 99 proc. jau yra paralimpinėse žaidynėse.
– Kodėl neįstengėte laimėti ir mažojo finalo su Ukraina?
– Rungtynes pradėjome pakankamai kokybiškai – praleidę pirmą įvartį, rezultatą išlyginome. Bet paskui prasidėjo tos pačios bėdos kaip su Pietų Korėja – ukrainiečiai rado mūsų silpnąsias vietas gynyboje, o mes niekaip neįstengėme sustabdyti jų įvarčių srauto ir pralaimėjome 2:9.
Ukraina mus labai gerai išanalizavo, naudojosi mūsų klaidomis, o mes taip ir nesusikaupėme.
– Vos grįžęs iš IBSA žaidynių, kitą dieną jau nuskubėjote į treniruotę. Nors esate vyriausias ir labiausiai patyręs rinktinės žaidėjas, treniruojatės daugiau nei kiti. Nepavargstate?
– Vyrams sakiau, kad padėsiu, kiek galėsiu. Bet pabrėžiau, kad yra 3 problemos, kurias nuolat turiu spręsti. Pirma – esu priverstas treniruotis bent dukart daugiau, kad bent jau būčiau tos pačios fizinės būklės, to paties lygio žaidėjas kaip jaunesni už mane.
Be to, turiu kautis su savo amžiumi. Kiti rinktinės žaidėjai bent 12-15 metų už mane jaunesni. Normantą Prušinską net sūnumi vadinu, nes jam – vos 22 metai.
Galiausiai man dar reikia ir su varžovais kovoti. Nežinau, ar per kiekvienas rungtynes vienas su viskuo susidorosiu. Galiu padėti, bet kaskart kovoti ir su priešininkais, ir su savo amžiumi yra per daug sudėtinga.
Kad neprarasčiau sportinės formos, dirbu daugiau nei kiti. Mano fizinė būklė turi prilygti 15 metų už mane jaunesniam žaidėjui, tad privalau treniruotis papildomai, nes kitaip – pats tai matau – man stinga ir ištvermės, ir greičio. Todėl per savaitę keliskart dirbu su asmeniniu treneriu, kad mano fizinė būklė būtų tokia pat ar vos aukštesnė nei komandos draugų.
– Kaip randate motyvacijos?
– Treniruočiausi net jei nežaisčiau rinktinėje – sportas jau mano kraujyje. Apmaudu, kad mus ir šį pasaulį paliko Marius Zibolis – drauge pradėjome sportuoti golbolą, 7 metus siekėme pirmo kelialapio į paralimpines žaidynes. Nesinori, kad tie mūsų iškovoti trofėjai ir titulai nueitų į užmarštį.
Norisi, kad ir kita karta tęstų mūsų pradėtus darbus, o Lietuvos golbolo rinktinė nebūtų ištrinta iš pasaulio žemėlapio. Taip jau nutiko Danijos, Švedijos, Kanados, Meksikos rinktinėmis. Privalome likti ir Europos, ir pasaulio žemėlapiuose, dalyvauti paralimpinėse žaidynėse
Noriu, kad golbolas Lietuvoje toliau klestėtų, o ne vos kvėpuotų. Jei aš prarasčiau pasitikėjimą, manau, kad būtų prastai visai komandai.
IBSA žaidynėse Birmingame padariau, ką galėjau. Savo žaidimą įvertinčiau septynetui. Negaliu vertinti geriau, nors ir buvau rezultatyviausias komandos žaidėjas, ir gynybą šiek tiek pavyko sustyguoti. Bet neįstengiau užvesti rinktinės, neįstengiau įkvėpti jai daugiau pasitikėjimo – taip ir neradau vidinių jungiklių.
Lyg ir atmosfera rinktinėje buvo gera, lyg ir stengėmės, bet nesugebėjome peržengti kažkokių vidinių slenksčių.
Per kiekvieną treniruotę, per kiekvienas rungtynes visi privalome atiduoti save, kad bet kuris mūsų, pridėjęs ranką prie širdies galėtų pasakyti: esu patenkintas tuo, ką padariau.
Kol kas man netrūksta nei motyvacijos, nei – ačiū Dievui – ką nors skauda. Bet jei pastebėsiu komandoje negerus dalykus, juos reikės arba išgyvendinti, arba nebegaišiu savo laiko.
Laimei, dar nepastebėjau dalykų, kurie verstų susirūpinti. Mano, kaip senbuvio, viena užduočių – tapti tuo žmogumi, kuris sugebėtų motyvuoti komandos draugus. Taip, kad jaunimas, į mane žiūrėdamas, mąstytų: jei senis gali taip žaisti, kodėl ir aš negaliu?
Pasitaiko, kad žmonės turi įgimtų gabumų. Vienas gali tapti geru muzikantu, kitas – geru sportininku ir jiems nereikės įdėti daug pastangų, nes jie tiesiog turi Dievo dovaną. O tiems, kurie jos neturi, gali tekti dirbti ir dieną, ir naktį – tris ar net penkis kartus daugiau už dovaną turintį komandos draugą. Ir vis tiek jie netaps geresni už tą komandos draugą, bet dirbs tam, kad būtų geresni už varžovą.
Golbolo aikštėje tu pats – ne komandos draugai ir ne treneris – privalai padaryti viską, kad nebūtų gėda. Kaip sakė vienas mano treneris: „Aš esu tik jūsų akys aikštėje, o visa kita esate jūs.“
Jeigu mes patys iš savęs išsireikalausime, tai ir pasieksime trokštamų rezultatų. Bet jei tik tikėsimės, kad kas nors padarys už mus, jei nuolat teisinsimės, kad nesiseka, tai galime net nevažiuoti į varžybas. Negali nesisekti nuolat.
Kartais susidaro įspūdis, kad golbolą kai kurie žaidėjai laiko pomėgiu. Tai — ne pomėgis, o svarbiausias darbas. Jei rengiesi varžyboms, turi visiškai jam atsiduoti ir mesti visus pašalinius užsiėmimus. Net kniaukti laiką iš šeimos, žmonos, draugų, poilsio, atostogų. Jei nori laimėti, teks daug paaukoti.
Aš pastarąją vasarą irgi vėl paaukojau. Lygiai taip pat kaip ir pastaruosius 30 metų.
– Ar prieš Europos čempionatą Juodkalnijoje, kuris bus paskutinė galimybė patiems iškovoti kelialapį į Paryžių, jaučiate didesnį spaudimą tai padaryti?
– Manau, kad niekas nepasikeitė. Patys esame savo likimo kalviai. Jei norime žaisti Paryžiuje, turime patys išsikovoti vietą, o ne laukti malonių iš varžovų. Geriau važiuoti jaučiant, kad esame stiprūs, o ne kliautis sėkme.
